genys_marke

Genys turi snapą. Snapas yra genio nuosavybė. Jei genys nekalena, tada jis miega arba yra miręs. Nekalenti genys negali. Kadangi snapas vis nusveria. Kai genys kalena, visam miške girdėti. Jeigu garsiai – geras, vadinasi, genys. Jeigu negarsiai – blogas, nevykęs genys.

Genys gali šokinėti nuo šakelės ant šakelės taip pat vikriai, kaip jūreivis nuo bramselio iki bugšprito. Meistriškai mestas genys lekia ne mažiau 30-ties metrų, susminga iki juosmens ir kybo dvi valandas. Genių nuomonė visada neigiama.
Stiprus genys gali kalenti už du. Gigantiškais genys (gamtoje nesutinkamas) gali užkapoti nedidelį dramblį.

Sinchroniniai geniai veisiasi tik Australijoje ir dirba poromis, grandimis ir t.t., netgi pulkais. Genių gimimo diena – penktadienis. Genio pajėgumas – 250 decibelų, arba 40 rentgenų, arba 150 voltų, arba 4 kelmai.

Litriniame stiklainyje genio nuskandinti neįmanoma. Genys patinas, pagamintas iš gelžbetonio masteliu 32:1, yra puikiausias paminklas uošviui. 200 genių, suklijuotų į vieną liniją, jau savaime yra prabangus reginys.
Ispaniškais šventyklinis genys yra vienintelis pasaulyje kramtantysis paukštis, o jo patelė, pasak prietarų, sugeba trimis ketvirčiais savo kūno išlįsti iš drevės.

Gyvas genys nuo paprasto skiriasi savo temperatūra ir darbingumu. Požeminiai geniai kalena visiškoje tamsoje, užsimerkę, iš atminties. Jų protėviai buvo įkritę į šulinį pamušti geniai.

Pamišę geniai nesudaro atskiros rūšies, tačiau jų kiekis bet kurioje populiacijoje yra 77%. Rožinis giedantysis genys, kaip ir jo šokantysis gentainis, sutinkamas pagrindinėse alkoholikų susibūrimo vietose.

Beveik visi miesto geniai yra vienkartiniai, su plastikiniais snapais 9×12 ir turi kintamą sparno geometriją. Pramoninis pneumatinis genys vis dar kelia ginčų tarp ornitologų. Ypač daug abejonių kelia jo gebėjimas atsigaminti, nors Kuzbase vadinamieji spyruokliniai geniai didžiuliais pulkais tupi visuose medžiuose.

Aiškios hierarchijos tarp genių nepastebėta, nors stambus genys gali laisvai užkapoti smulkų. Išorinio pavojaus atveju genių kolonija kol kas nenustatytu būdu išskiria iš savo tarpo viršininką (dažniausiai majorą) ir jo vadovaujami ginasi. Atrėmus pavojų toks genys tampa pelikanu ir palieka koloniją.

Senovės Rusioje geniai tarnaudavo kunigaikščių pirtyse vaikščiojančiomis drabužių kabyklomis, grūsti ir rauginti geniai būdavo kiekvieno stalo puošmena, o ypatingo grožio dvigalvis genys tapo dabartinio herbo prototipu.

 
Tai buvo laisvas vertimas dalies teksto, kurio autorius yra Jevgenijus Šestakovas (Евгений Шестаков).
Originalus jo veikalas Дятиль абарудован клювам skaitosi dar smagiau (atkreipkit dėmesį į literatūros sąrašą).

Dar jis yra rašęs apie ežiukus (matyt, vaikystėje žiūrėjo Ričardo Kazlausko laidas).
Galima paskaityt kad ir čia.

Jei rusiškai mokat tik klausyt – prašom:

Folkas

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *