Gaida 2018: pirma dalis

2018-10-31        

MO modernaus meno centro atidarymo savaitgalis. Feisbuko strymas – tarsi viena didžiulė jo reklama. Rimtai. Aš neturiu draugų, kurie nemoka užrašyti žodžio „menas“ be klaidų, bet jeigu turėčiau, šį sekmadienį jie leistų Modernaus meno centre ir keltų iš jo nuotraukas. Nesakau, kad MO yra blogai. Sakau, kad MO yra blogai šį konkretų savaitgalį. Sakau ir, pasipuošęs kalta šypsena, žengiu vidun.

Guodžiuosi, kad mano tikslas kiek kilnesnis, nei pademonstruoti draugams, kad domiuosi šiuolaikiniu menu. Mano tikslas – pademonstruoti draugams, kad domiuosi šiuolaikine muzika. Palieku šone rūbinę, kavinę, laiptus į ekspoziciją ir prisėdu koncertų salėje. Tuoj prasidės pirmasis mano šių metų GAIDOS koncertas – Synaesthesis in Celsius.

Gali būti, kad GAIDA buvo pirmas mano gyvenimo festivalis. Tiksliai neprisimenu ar tai buvo GAIDA, bet kas daugiau galėjo atvežti Ryoji Ikeda prieš dešimt ar trylika metų? Tačiau tikrai žinau, kad panašiu metu jie atsivežė Mira Calix ir pilną akvariumą skėrių – akompanimentui. Buvo gražu. Vienu žodžiu, klausytojas esu ištikimas. O per daugybe metų, iš ištikimo klausytojo pavirtau ir profesionaliu šiuolaikinės akademinės muzikos diletantu, esant reikalui, galinčiu sukurti pusėtinai besigaudančio žmogaus įspūdį. Reikia pripažinti, tokį reikalą matau retai. Bet ką matau šiandien – tai kompozitorių sąrašą ir kylančias išvadas, kad antrasis ansamblio Synaesthesis koncertas In Fahrenheit man bus kur kas artimesnis.

Synaesthesis in Celsius

Ir keista, nes juk norėtųsi tapatintis su Europa. Tačiau sunkoka – trys iš keturių kūrinių (įskaitant Tomo Kutavičiaus premjerą) širdies nepaliečia. Tai yra tai, ką daugiau mažiau profesionalūs diletantai vadina „anei nustebino, anei užkabino, o dar ir tūkstantį kartų girdėta“. Ta nuobodžioji akademinė muzika, sudėta iš ausies neglostančių melodijų, trumpų, grubių sąskambių ir nuolatinės, tokios pat grubios, ramybės bei chaoso kaitos. Kai pirmą kartą kažką tokio girdėjau, paliko įspūdį. Bet šįkart įspūdį palieka Panayiotis Kokoras ir jo Conscious Mind.

Praktiškai analoginis dark ambient, grėsmingas, septynias minutes trunkantis keturių instrumentų prievartos aktas, pernelyg subtilus, kad tiktų siaubo filmų garso takeliui, bet ryžtingai traukiantis į tą pusę. Sunku patikėti, kad trys smuikai ir pianinas gali išdainuoti tokius garsus, bet kaip sakoma, streso akimirkoje, visi peržengiame savo galimybių ribas. Bet kuriuo atveju, Conscious Sound buvo ir labai paveiku, ir labai įdomu, ir atkreipkite dėmesį, kaip atrodo šio kūrinio natos!!

Beje, į dirigentą tiesiog gražu žiūrėti.

Kaip ir buvo spėta, Fahrenheit rezonuoja kur kas labiau. Aišku, čia dominuoja Julia Wolfe kūriniai, kas visada yra safe shot. Ji, beje, yra kviestinė festivalio kompozitorė, tad beveik kiekviename koncerte yra sugrojama po vieną ar daugiau jos kūrinių. Ir vienas jų vadinasi Stronghold. Ir jis yra wow! Intensyvi, bet tuo pat ir švelni kontraboso melodija, malonūs ausiai sąskambiai, dailus, subtilus vystymas, netikėti istorijos vingiai, ir net ta pati ramybės bei chaoso kaita – čia ji atrodo labai vietoj, išjausta ir reikalinga. Gaila nebent dėl to, kad solo atlikėjui akomponuoja įrašas, o ne gyvi muzikantai. Bet vis tiek gražu.

Netrukus pasigailiu pavadinęs Wolfe saugiu pasirinkimu, nes jos Reeling yra visiškai netikėtas siužeto posūkis, vaibas kažkur tarp airių smuklės ir vergovės laikų plantacijos darbo dainų. Bet kas, tik ne akademinės muzikos koncertas. Tiesą sakant, tokio koncerto nepriminė ir ne pirmą kartą girdima Meredith Monk Double Fiesta, kuri įkūnija viską ko aš nemėgstu – dainuojamąją poeziją, debilišką vokalą, pievagrybius ir į ritmą plojančią minią.

Blet, nu bet rimtai, jeigu koncerte skambant kūriniams plojate į ritmą, tai esate baisus žmogus, jūsų giminė paslapčia jūsų nekenčia, jūsų vaikai, tikėtina, yra ne jūsų vaikai ir vis tiek jūsų nekenčia, jūsų tėvai planuoja išbraukti jus iš testamento, net jūsų augintinis jūsų nekenčia, darbe jus apkalba ir juokiasi jums už nugaros, kasininkė imdama pinigus, bijo susitepti, daktarai jus gydo tik dėl to, kad bijo baudžiamosios atsakomybės, net kaimynas plojantis šalia į ritmą jūsų nekenčia ir yra tik du dalykai, kurie tai gali išspręsti: susilaikymas nuo plojimų į ritmą koncertuose arba trys metrai virvės.

Synaesthesis in Fahrenheit

Nepaisant to iš Synaesthesis in Fahrenheit išeinu pakilesnės nuotaikos, tapęs geresniu žmogumi.

Ar jau sakiau, kaip gražu žiūrėti į jų dirigentą? Aš jam net atleidžiu tai, kad jis skatino minią ploti stipriau.

Trečiasis mano koncertas – Mantra Percussion. Pažiūrėjęs į šešių perkusininkų, sustojusių ratu prie šešių medžio stačiakampių, nuotrauką, prisimenu Michael Gordon kūrinį Timber (taip atrodo jo atlikimas) ir suprantu, kad bus gerai. Ir būna gerai, bet visiškai kitaip, nei tikiuosi, mat salėje stovintys perkusiniai instrumentai nė iš tolo neprimena atvaizduotų nuotraukose.

Užtat į įsivaizduojamą užrašų knygelę įsirašau du naujus kompozitorius. Pirmasis jų – Tristan Perich. Gal jūs tai žinojote ir anksčiau, bet jo Observations man įrodo, kad geriems kūriniams ne visada reikia boso. Itin švelnūs, tačiau ties ausų būgnelių pjaustymo riba balansuojantys, labai, labai aukšti tonai palengva užhipnotizuoja, ir po vienuolikos minučių jautiesi netikėtai ištrauktas iš pasakiškai gražaus sapno, kurio norisi dar ir dar. Pagūglinus išaiškėja, kad Tristanas yra išleidęs albumą-mikroprocesorių. Žinau, kad tiesiog galėčiau įdėti linką, bet pagūglinkit ir jūs 1-bit Symphony.

Mantra Percussion goes Tristan Perich

Antrasis atradimas yra Sam Pluta. Jo Four Sixes, iš esmės grojamas medžio lentelėmis, kiek mena jau minėtą Timber, stokoja anam būdingo subtilumo, tačiau vis tiek lėtai, bet užtikrintai veda link šamanistinio tranzo. Koncerte nuskamba ir netikėtų adaptacijų – pavyzdžiui marimbomis, o ne smuikais grojamas Gordono Tree-oh arba būgnais atliekamas Steve Reich Music for pieces of Wood. Ir jei pirmas eksperimentas skamba įdomiai, tai antojo mieliau būčiau klausęs originalioje formoje. Klasikiniai būgnai yra gerai, bet praktiškai visada perkusiniai eksperimentai su kitais instrumentais, ypač su medžio-pagrindo-instrumentais-arba-tiesiog-daiktais skamba įdomiau. Berašydamas straipsnį, dėl visa ko pasižiūriu pastarąjį gabalą jutūbėj ir užtikrintai galiu pareikšti, kad būgnai atima iš jo visą magiją.

Užtat Julia Wolfe Dark Ride mums užtikrina įvardintą tamsų ir labai malonų pasivažinėjimą, pirmoji, vien lėkštėmis grojama dalis ir jos aukštas tempas išvis stogą nuneša, kaip tik tomis pačiomis lėkštėmis vėliau fragmentais kuriamas elektroninio noise analogas. Pasaka. Po Reeling nebegaliu sakyti, kad Julia yra saugus pasirinkimas, bet kad geras tai užtikrinta.

Taigi, keturi koncertai (vieną aprašysiu kiek vėliau) ir kokios išvados?

Išvados, kad labai gerai, bet seniau buvo įdomiau. Aišku, praėjo tik pusė festivalio ir ne visur spėjau apsilankyti, bet GAIDĄ visada siejau su nepatirtais dalykais ir naujovėmis. Jau keliskart minėtas Michael Gordon Timber buvo praktiškai gyvenimą keičianti meditatyvi patirtis. Buvo ir Le Noir de l’Etoile – auditoriją ratu apsupę šeši būgnininkai, literaliai ir metaforiškai skraidinę mus į kosmosą (Sam Pluta kūrinys originaliai ir turėtų būti grojamas tokiu sąstatu). Buvo keistas audiovizualinis teatras, buvo techno, grojamo elektros lemputėmis, buvo svirpliai ir smuikas, buvo žiauriai daug keistų dalykų, iš naujo braižančių suvokimą, kas yra muzika ir kaip ji gali gimti. O šįkart tiesiog, lol (juokiamasi iš snobizmo lygio, kai nebeužtenka tiesiog kokybės – aut. past.), tiesiog geri, tvarkingi ir kokybiški koncertai.

Aišku, praėjo tik pusė festivalio, ir reikia pabrėžti, didžiąją dalį tos pusės praleidau labai kokybiškai, bet norisi naujų patirčių.

Tuo tarpu negaliu neparekomenduoti pasimėgauti ne visai naujomis patirtimis užsukus pasiklausyti Julia Wolfe epo Thirst bei gyvo Kangding Ray pasirodymo, abu jie turėtų būti tiesiog žvėriškai geri. O čia ir likusi festivalio programa.

Bangos Koncertai

Leave a Comment

Your email address will not be published.