Flight_1

Robertas Zemeckis – tikras Holivudo didaktas. Kiekvienu savo nauju kūriniu jis vis iš naujo primena pasauliui apie paprastas gyvenimiškas tiesas. Ir kas kiekvienąkart turbūt nustebina iš naujo – jis tai geba daryti nebanaliai ir įtaigiai. Life was like a box of chocolates – you never know what you‘re gonna get. Nuo 1994 m. visas pasaulis mintinai moka šią garsią frazę, o Forrestas Gumpas sėkmingai įėjo į popkultūrą, taip išgarsindamas ir patį lašą lietuviško kraujo turintį režisierių. Nors tokios pasaulinės sėkmės naujuoju filmu Flight R.Zemeckis gal ir nebepakartos, visgi naujoji juosta, mano akimis, dėmesio verta ir net labai.

Į filmą ėjau net nežiūrėjusi trailerio ir, žinoma, kaip visada, nieko neskaičiusi iš anksto (turbūt tuo skiriuosi nuo dalies Suru.lt skaitytojų, kurie neseniai kiek piktinosi komentaruose, kad nemačiusiems spoilinu per daug – ne bėda, ateityje galiu pasitaisyti ir uždėt įspėjimus, pardon, chebra), – man užteko plakate pamatyti Roberto Zemeckio, Denzelio Washingtono ir Dono Cheadle’o pavardes. Visgi reikia pastebėti, kad pats plakatas ir pavadinimas nieko gero man nežadėjo ir per daug nesitikėjau. Iš esmės dariau prielaidą, kad bus kokybiškas kaip R.Zemeckio, bet toliau, – eilinio braižo filmas apie katastrofą, kuriame pamatysiu, kokį kruviną pliušinį meškiuką be letenos ar geros širdies pusamžį santechniką, kuris herojiškai pasiaukos ir įkrisdamas į kokį tarpeklį išgelbės likusius gyvus. Klišių apie katastrofos filmus dar galėčiau prikurti n+1, bet turbūt jau akivaizdu, kad nieko panašaus R. Zemeckio naujoje juostoje nepamačiau.

Flight_2

Filmas išties pasakoja apie lėktuvo katastrofą, tačiau nei ji svarbiausia ar ilgiausiai trunkanti filmo dalis, nei žuvusiųjų, kaip dažniausiai įprasta, daug. Siužetinės linijos epicentre yra pilotas, kuris nelaimingo atsitikimo metu tampa herojumi, tačiau situacija komplikuojasi, kai pradedamos tirti avarijos aplinkybės. O bėda labai elementari – Denzelio Washingtono puikiai įkūnytas personažas turi rimtų problemų su alkoholiu bei narkotikais – ir žinoma, kad tai iškyla į paviršių nuodugniai tiriant avariją. Problemą pamatome jau pirmojoje filmo scenoje ir tai kažkaip paima tave nuo pat pradžių, nes jau nuo pirmųjų kadrų Denzelis spinduliuoja žavingu cinizmu, o filmo nuotaika karts nuo karto kažkokiu būdu vis primena mano mylimąjį Blow.

Kaip jau minėjau, didaktiškas R.Zemeckis išlieka ir šiame filme. Jis atvirai ir įtaigiai, menkai ką tepagražindamas pasakoja žmogaus, kenčiančio nuo priklausomybės, istoriją. Siužetas man buvo įdomus, kadangi jis kupinas pakylimų ir nuosmukių, nepasakysi, kad tai yra labai laipsniškas bei tvarkingas sūnaus paklydėlio kapstymasis iš duobės. Ne. Įdomiausia, kad režisierius sugebėjo kapitono Whipo Whitakerio personažą pateikti taip, kad nepaisant to, koks jis cinikas ir, iš principo, turėtų tau atrodyti atgrasus, tau jis visu gražumu žmogiškumo įsikūnijimas, paklydusi siela, už kurią tu net to nepajusdamas pradedi sirgti. Na, ir taip – žinoma, kad tu nuoširdžiai juo nusivili tarytum rūpestinga mama ir vėl, kai jis vis iš naujo palūžta ir pradeda kokį tauraus gėrimo butelaitį glostyti it švelnų moters skruostą.

Savotiškai laiminga filmo pabaiga dalį gali turbūt ir nuvilti ar pasirodyti cheesy, tačiau pažįstantiems R.Zemeckį tai, manau, neturėtų atrodyti staigmena – taip jau režisierius yra pratęs įrėminti savo kūrybą, juk visad nepamiršta savo žiūrovų išmokyti tam tikros pamokos. Šįkart jis ilgai ir nuodugniai jus mokys, kaip sudėtinga priimti tinkamus sprendimus, kai jau kartą esi suklydęs, kaip oriai pakilti įkritus į duobę, kaip reikiamu metu turėti drąsos pasielgti teisingai. Turbūt tai galima vadinti ganėtinai klasikinės tematikos filmu, tačiau klasikinė tikrai nereiškia bloga, – veikiau tokia, kuri bet kokioje kūrybos formoje bus amžinai aktuali.

Tradiciškai aptariant ir aktorius, tai turbūt jau ir iš ankstesnių užuominų aišku, kad Denzelis Washingtonas šiame filme man patiko labai labai. Keista jo teisuoliškus veido bruožus matyti išdarkytus žemiškų paklydimų ir priklausomybės, tačiau tai padaro jį tau net labiau priimtinu ir širdžiai artimu personažu. Jo kolegos – Donas Cheadle‘as, Johnas Goodmanas – šiame filme irgi parodo kiek kitokį veidą. Mano mylimas Donas suvaidina labai biurokratišką teisuolį teisininką, kuris iš paskutiniųjų bando išgelbėti bepražūvančią Denzelio personažo šikną, o senolis J.Goodmanas atlieka ganėtinai smagų ir laiks nuo laiko filmo metu tave stipriai pradžiuginantį narkodylerio vaidmenį. Kas turbūt labiausiai nustebino, tai narkomanės Nikolės vaidmenį atlikusi aktorė Kelly Reilly, kurios kažkaip visai neatpažinau iš Sherlocko Holmes‘o abiejų dalių. Nepasakysi, kad ji mane pakerėjo, tačiau žiūrėjosi visai neblogai, o ir savo personažo charakterio silpnumą įkūnijo be didesnių priekaištų, tad juostai apie paklydusias sielas puikiai tiko.

Overall, kaip jau pradžioje minėjau, Forresto Gumpo ar Cast Away žiūrimumo mastų naujausia R. Zemeckio juosta gal ir nesulauks, tačiau  man ji patiko ir dėmesio atrodo verta. Scenarijus nėra visiškai nuspėjamas, aktoriai puikiai atlieka savo darbą, tad žiūrėti yra įdomu. Nėra kažkoks neišpasakytas stebuklas, tačiau dramų ir Denzelio mėgėjams, manau, turėtų visai patikti, – susižiūri maloniai.

I need that table cleaned off and put in front of him, a credit card, a hundred dollar bill and a glass of water.

Ašaros Kinas

One reply to “„Flight“ – apie didvyrius ir nuodėmingumą”

Leave a Comment

Your email address will not be published.