Debiutinis Cunabula EP

2017-11-22

Vienas mano pažįstamas Tadas groja bosu tokioje grupėje Bix. Įsijungiau, pamačiau, kad jie ten maivosi pakabinti už virvių (kaip Bon Jovi vaikystėje), dainuoja apie balius/karalius bei kitokias nesąmones, o be to dar ir pigiai prominasi, išsigandau ir greitai išjungiau.

Fakultatyvinių užsiėmimų metu Tadas groja/grojo tokiose grupėse kaip Kremerata Baltica (kamerinis orkestras gavęs Grammy), Minor Modesty, G&G Sindikatas, Gin’Gas, Freaks On Floor (bet negroja Dance Hard!). O laisvalaikiu, žinau, kad klauso viską nuo Deathspell Omega ir Deafheaven iki Steve Reich ir Philip Glass.

Dar man visuomet smagu stebėti, kaip Tadas groja su įvairiais x-faktoriais pasipuošęs Brutal Truth maikonu.

Matyt, norėdamas realizuoti savo ambicijas groti tai, kas patinka, Tadas aplink save subūrė grupę bendraminčių ir su kolektyvu pasivadino Cunabula. Lengva prisiminti pavadinimą, jei mėgstat Autechre. Nes kaip pirmas albumas tik atemtus „in“ (iš tikrųjų lotynų kalba tai reiškia lopšį).

Teko matyti, kaip vaikinai debiutavo gyvai su pirmu gabalu Tamstos būgnininkų šventėje.

Praeitą penktadienį pasirodė debiutinis Cunabula mini albumas Scar, kuriame užfiksuoti trys kūriniai.

Titulinė kompozicija prasideda švelniais metalofono ir fleitos garsais, lyg iš pasakos ar multiplikacinio filmo. Paeiliui prisijungia gitara su mušamaisiais, kiek vėliau įstoja bosas. Visumoj gavosi labai smooth perėjimas ir temos vystymas. Bepigu, aišku, kuomet gabalas trunka virš 10 minučių. Dar kiek pabildinę gitaros solo chebrytė nuleidžia rifų lavinas (tai vyksta po ketvirtos minutės, kuomet įprasta pop daina jau būtų pasibaigus). Dar po minutės prasideda būgnų kanonados ir Franko Zappos pasažus primenantys perėjimai. Tokie fintai man atrodo gan sudėtingi, tad įtariu, kad grupė turėjo netrumpai užtrukti repetuodami, kol būgnininkas su gitaristais susisinchronizavo.

Šitoj vietoj prisimenu Mike Portnoy ir kitokio kirpimo prog roko fanus, kurie gan dažnai atsiduria ties pavojinga riba, kuomet atlikimo technika (ir mėgavimasis tuo) tampa svarbesnis už muzikinį turinį. Tikiuosi, kad vyrukai ateityje neužkibs ant šio kabliuko.

Do dviejų minučių „daužymo“ muziką skoningai papildo merginos vokalas, šnabždantis Reduced to the scar. Dainą baigia grįžimas prie riebių rifų ir finale sekantys gelžgalių garsai.

Tai buvo geriausias EP numeris.

Po jo sekantis The Bleak Design of Sorrow yra kur kas sunkesnis, apie ką pareiškia sunkesni rifai ir deadly roots are moving groulinimas (tai daro ta pati pirmame gabale šnabždėjusi mergina). Gabalas gal būtų visai klausomas, bet ties penkta minute Česlovas Gabalis (taip, tas pats) traukdamas Eyes are useless tonight pereina į aukštesnę oktavą ir tą sekundę man prieš akis pasivaidena Povilas Meškėla, Jeronimas Milius ir Vitalis Kairiūkštis viename asmenyje. Bandai sugrįžti prie klausymo, bet nejučiom dairaisi atgal, lyg kątik būtum išvydęs vaiduoklį.

1000 Sheep – geras pavadinimas lopšinei. Bet lygiai po pusės minutės ta pati Godumi, kuri taip vykusiai šnabždėjo pirmame gabale ir groulino antrame, įstoja nutaisiusi tokio infantiliškumo balsą, kad iš vieno manęs gauna trys NE. Išklausius dar penkias minutes fėjos „skundų“, galiausias sugrįžta rifai ir išgelbėja šią skenduolę (ir nors iš dalies pataiso padėtį, deja, neišgelbėja viso gabalo). Tikiu, kad atsiras tokių, kam patiks.

Susumavus: profesionalu, gerai įrašyta, bet sukonstruota (būtent sukonstruota, o ne sukurta) be ypatingos aistros ir polėkio, vadovaujantis seniai nusistovėjusiais kanonais ir praeitin nugrimztančiomis formulėmis.

Smagus pats faktas, kad žmonės be kasdienės veiklos (iš kurios užsidirba duonai), randa laiko realizuoti savo neišpildytiems norams.

Labai noriu šį EP matyti kaip savotišką Cunabula testą su trimis galimomis kryptimis, siekiant sulaukti atsiliepimų apie kiekvieną jų. Tikiuosi, kad būsimame albume bus daugiau kūrinių panašių į Scar bei mažiau meškėlų ir infantilių fėjų.

Tavo žodis: