Deadpool – point of no return komiksų filmams

2016-03-17      1 KOMENTARAS  

Deadpool

Pavadinimas: Deadpool (liet. „Deadpool“, nors nebūčiau nustebęs „Mirties Baseinu“)
Žanras: veiksmas ant steroidų
Vaidintojai: Green Lantern, Daario Naharis, Inara Serra, Stefan Kapicic, Brianna Hildebrand, Stan Lee
Apie ką: Vizitas pas gydytoją pakeičia žmogaus gyvenimą

Maži spoileriai

Geekai turėjo puikų dešimtmetį. Hollywoodas komiksuose atrado naujų idėjų klodus, kuriuos net nemirktelėję iškasinėjo, apdirbinėjo ir atrajojo masėms tiesiai į veidus. Ir mes tai mylėjome. Pradedant 2008-ųjų Iron Man‘u, Marvelas sukūrė sėkmingų komikso adaptacijų formulę, kurios pagalba sugebėjo sukurti sėkmingiausius sezono filmus iš pačių obskuriausių komiksų. Apžiūrėjus Deadpool intuicija sako, kad aukščiausias taškas jau pasiektas ir dabar mūsų laukia galbūt lėtas, tačiau užtikrintas nuosmūkis. Nes su šiuo filmu Marvelas pasiekė point of no return.

Apie Deadpool užsiminėme anksčiau. Tai yra smagus filmas. Ir jei ne faktas, kad kažką panašaus jau matėme su Guardians of the Galaxy, sakyčiau netgi „netikėtai smagus“. Iš esmės, filmo fabula yra tiek pat komplikuota, kiek reportažas apie pasivaikščiojimą nusipirkti duonos pusryčiams. Tačiau ji papasakota taip, kaip ją papasakotų titulinis Deadpool – fragmentuotai, šuoliuojant nuo vieno flashbacko prie kito, su vis labiau vaizdžiom detalėm ir dosniai palaistytas šizofrenija. Vaikinas įsimyli merginą, vaikinas praranda merginą, vaikinas mutuoja, vaikinas susigrąžina merginą. Filmo kūrėjai source material trūkumą kompensavo kūrybinga įvykių seka, šiek tiek primenančia Memento. Gaila, kad trečiame akte jos pritrūko, tačau nemažą filmo dalį mes jaučiames stebintys kažką originalaus. Kita vertus, Marvelas garsėja prodiuseriais, laikančiais kūrybinį procesą ant trumpo pavadėlio. Neleido jie įsibujoti režisieriui Timui Millerui, nes vyrui dar trūksta patirties valdyti šimtamilijoninius blockbusterius. Tačiau pakankamai užtikrintai galim jį vadyti talentingu. Filme originalios idėjos yra, vis dėlto, pastatytos ant standžios struktūros. Vėl matome jau įgrįsusius elementus, tokius kaip galių įvaldymo montažą, balvoniškus herojų vardus, grafinius elementus imituojančius komiksų puslapius, finalinę kovą tarp dviejų vienodas galias turinčių herojų, personažą kuris būtų juokdarys ir t.t. Užtad Milleris sugebėjo (beveik) kiekvienam jų suteikti savą braižą ir twistą.

Šitam technikinis jau negalioja.
Šitam technikinis jau negalioja.

Pradžioje turime fenomenalų intro, kuris per šimtą sekundžių sugeba mums atskleisti daugiau konteksto ir suskelti daugiau bajerių, nei visa Rolando Emmericho kūryba. Nuo pirmų akordų akompanijuojanti muzika įveda žaismingą įtampą, kamerai tarsi nuobodžiai praslenkant pro kažkieno nupjautas galūnes ar vidurių šmotą. Balansuojama kontrastu tarp smagios 80-ųjų muzikos ir žiauriais vaizdais, neribojamais PG-13 reitingo. Seniai nežiūrėjau panašaus masto filmo, kur tiek daug kartų pasigirstų iš ekrano „Fuck“ ar „Asshole“. Bent jau nežiūrėjau viešumoje. Filmo, kuriame, taip dažnai matyčiau žiaurias dekapitacijas (nugalvavimus?), išviduriavimus, praskylėjimus ar nukraujavimus; ar kuriame meilės scenos nesibaigtų tamsioj komūrkėj su L raidės formos patalyne (Gal kiek perdedu, Gasparo Noe tai neprimena). Autoriai viena vertus žinojo, kuria kryptimi išnaudoti savo kūrybinę laisvę, kita vertus jie atvirai šaiposi iš pačios koncepcijos, parodijuojant ją kas antrame žingsnyje. Puikus pavyzdys yra žmogus, pavirtęs paintballo sviediniu ant ženklo greitkelyje. Scena, kuri yra vienodai juokinga, absurdiška ir kraupi. Kitoje scenoje pasišaipoma iš to, kad negalima rodyti moterų spenelių ekrane, kai vienai veikėjų išlenda papas iš liemenėles. Dar kitur įvardijama, kad jei žmogus turi britišką akcentą, jis tikriausiai bus blogietis. Deadpoole taip pat gausu ketvirtos sienos pažeidimo momentų. Jis kreipiasi tiesiogiai į žiūrovą, komentuoja situacijos absurdiškumą, skaldo (ar bando skaldyt) bajerius, šokinėja naratyvu po skirtingas istorijos dalis ir laikus, prie to dar apverčiant aukštyn kojomis filmo atmosferą. Jis netgi sulaužo ketvirtą sieną ketvirtoje sienoje, ką vėliau pats mums praneša. Yra ką stebėt ir yra kuo stebėtis.

Aktoriai parinkti tvarkingai. Ryanas Reynoldsas su lengva dūšia prašuoliuoja visą juostos laiką, tampant varginančiu tik paskutines 10-15 minučių. Turint omeny pačią Deadpoolo kaip self-aware komiksų veikėjo koncepciją, sakyčiau neblogas pasiekimas. Kai kurie jo skaldomi juokai šauna visiškai pro šalį ir sakyčiau kad rašytojams pritrūko laiko juos išbaigti. Gerą toną scenoms primeta T.J. Miller su savo išdžiūvusiu, emociškai išblukusiu humoro stiliumi. Pagrindinė filmo moteris (funkcinis apibrėžimas), Morena Baccarin, jau nedemonstruoja tokio unikalaus prieskonio ar charakteringų drigų, kaip anie du. Tačiau ir neerzina bei netrukdo. Meilės istorijai juostoje skiriama pakankamai daug dėmesio, nors Vanessos veikėja praktiškai neturi arkos. Ot, davėsi išgelbėjama.

Berankis būtų geriau.
Berankis būtų geriau.

Blogiečiai nykūs, pamirštami, atsikratomi vieno filmo eigoje. Marvelas tyčia nekėlė kartelės per daug aukštai, kad pasiliktų vietos manevrams sequeluose. Na ir nepamirškime fakto, kad išsinuomoti licenciją Ajaxui ar Angel Dust kainavo žymiai pigiau, nei kokiam tai Magneto ar Wolverine’ui. Raktažodis šiam filmui yra – piguva. Tai geras, talentingų žmonių sukurtas filmas, kurio ambicijos vis tik užlūžta neturint pakankamos biudžetinės atramos. Nežinau ar tai iš tikrųjų buvo pinigų klausimas, ar galbūt laiko stokos, o gal Marvelui pasirodė per daug rizikinga priimti tam tikrus sprendimus, tačiau įspudis gan aiškus – Deadpool nevisur leidosi į eksperimentus, nutarė užbaigti taip pat, kaip visuomet ir užpildyti kai kurias skyles klišėmis.

Filmo originalumas ties kažkuria vieta išsisemia ir tai, kas anksčiau džiugino, pradeda vargint. Dėja, bet šis jausmas sustiprėja ties nuspėjama, nykoka pabaiga. Kas nereiškia, kad nesižiūri linksmai. Jame gausu tikrai gerų vietų, puikiai pristatytų veiksmo scenų, neeilinių sprendimų ar juokingų idėjų. Marvelas čia pratestavo rinką, kuriai matomai trūksta R-reitinguojamų juostų (tikriausiai bus daugiau). Tačiau žmogus sugeba suvalgyti tik tiek ananasų, kol liežuvis nepradeda niežėti. Kadangi su šiuo filmu žanras pradėjo parodijuot pats save, manau, kad mada superherojų filmams pamaži sustos. Buvo pasiektas point of no return. Ką gi… buvo smagu.

Bendrai paėmus turbūt rekomenduoju.

Intro: 10/10
Apsišaudymai su kardais: 7/10
Kulminacija: 5/10

Citata: „That’s the shit emoji. You know the turd with the smiling face and the eyes. I thought it was chocolate yogurt for so long…“

Ašaros Kinas

One Reply to “Deadpool – point of no return komiksų filmams”

Leave a Comment

Your email address will not be published.