Cry Me an Audioriver

40 reivo piligrimų budo anksti ir to smalsaus jaudulio pripildytomis širdymis rinkosi Žvėryne, kad vėl pakartotų savo didžiąją metų ekspediciją. Draugiškai nutarus, kad tai yra reivo kvalifikacijos kėlimo kursai, visi susodinti po du, pradėta krištyti viskiu. Beprotnamis ant ratų šiais metais truko kiek trumpiau, atvažiavom greičiau. Iš kitos pusės, truputį gaila, kad pusnuogiam sušokti polkos ant degalinės stalų nei preteksto, nei konteksto nebuvo.

Plocko kalvas apžiūrėjome dar šviesoje, o prie tamsos daugiau drąsos prisidėjo. Kalčiausiu palieku Robag Wruhme – apvalainis Wignomy brolis pranoko visus lūksečius. Iš kolonėlių itin minkštai sklindančios bangos iškart uždėjo papildomų taškų festivalio organizatoriams – gerą muziką gera klausyti geru garsu, auksinė taisyklė. Cirko tentą Robagas barstė tiek visiškai šviežiais nurinktu derliumi, tiek sentimentų dulkėmis. Kai šventė prasideda taip, ko tikėtis vėliau?

Ir vėliau nebuvo blogiau. Patogiau surietę kojas klausėmės Trentemøller. Labai sofistikuota, niūru, grėsminga – danas dar kartą įrodė, kad yra išskirtinė elektroninės muzikos asmenybė, patepta dievų. Sukrečiantis pasirodymas, tik juoda balta, jokių pastelinių muzikos atspalvių. Tiesiai į sielą.

Kiek užliūliuotą kūną reanimavo Brandt Brauer Frick. Kaklaraiščiais suvarstytas trio scenoje nebuvo jau toks kuklus – būgnus daužančios lazdelės mojavo tankiai ir taškė vokiškose skonio tradicijose marinuotą vaibą.

O tada priėjo Seth Troxler. Klubinis Džimis Hendriksas pirmąją valandą truputį varžėsi, kontaktą su minia gaudė kiek sausokai. Užtat antroje dalyje įsijautė į ikonos vaidmenį ir pragaro vėžimaitį užkūrė taip, kad maža nepasirodė. Keliavau kristalizuotu paukščiu taku, po kojomis nusirideno viena kita lenkiška galva. Atmenu, grojo šitą, smėlį įmyniau iki girnelių.
Cassius – The Sound Of Violence (Franco Cinelli Remix)

Modeselektor darė šou. Ir padarė. Sodino, šokdino, dubstepo ekstazėj galvas nardino. Ne mano, ir tiek – galiu tik pasidžiaugti, kad draugams patiko.

Ir žinoma, Supermayer. Didžiausi komplimentai, jei kompaktiškas skambesys tau yra arčiau nei savi marškiniai. Senienų negailėta, bet viskas taip gražiai sudėta, kad atrodė, jog pasaka girdima pirmąsyk.

Penktadienis sunkė jėgas, šeštadienio dieną neapsieta be juoko priepuolių – minimal.lt chebra pasirūpino, kad patogumų trispalviame kempinge netrūktų, o gera nuotaika iš kuprinių buvo traukiama su nežabotu vaišingumu. Noro kilti viršun nelabai buvo, todėl paskaitas Red Bull Music Academy palapinėje praleidau klausydamas svaigalų ant pievutės.

Vakaras man prasidėjo kiek vėliau, ir šiek tiek graužiu nagus dėl Catz’n Dogz bei Ernesto Ferreyra – prieš festivalį abu vardai pateko tarp laukiamų. Deja, persiplėšti nepavyko, tai judesį vytis pradėjau tik kartu su Paul Kalkbrenner. Man jis visada buvo pervertintas, toks įspūdis pasiliko ir po išvykos. Lietus plaukė merkė maloniau, tad šiek tiek pasitaškę pursluose nėrėme į cirko palapinę, kur Gaiser bajeriukus keitė Sven Vath. Kapojo atsakančiai, bet tikėjausi daugiau – tamsioje scenoje mažutis ištirpo, todėl pritrūkau jo šėlsmo, to zoologijos sodo, kurį jis sukuria Ibizoje ar nuosavame Cocoone.

Gilles Petersonai, tu esi niekšelis. Tikėjaus subtiliako, gavau elektrifikuotą safarį po Afriką. Alergija prasidėjo po keturių gabalų, tad grįžau į Papa Sven glėbį, nes main stage lenkai kratėsi pagal banalų dramenbeisą – atrodo, jiems patiko.

Hybrid tentą antrąkart aplankiau jau grojant Maxi Skiba – iš praėjusių metų žinojau, kad atpalaiduoti raumenis turėtų būti pats tas. Užteko nedaug, vos kokio pusvalanduko. Susumavus rezultatus, panašu, kad šeštadienis kiek nublanko prieš penktadienį. Nublanko jis ir prieš antrą naktį 2010-aisiais – tiesa, tuomet efektingiausiai stogą kilnojo asmeninė simpatija Metro Area, privertusi šokti basomis. Gal čia džiaugsmas ir pakastas.

Sekmadienio rytą kabinom medalius ir rinkom trofėjus – kartu autobusu grįžo Svastikmanas bei Sven Ratas, o Loranas Vaitkus dar ir penkis kiniečius privertė sekti paskui. Pravers kitąmet – galėsime imti vietoj apsaugos.

Vieta: 9/10 – visada imponavo, kad festivalis vyksta miesto pašonėje.
Organizacija: 10/10 – Polish do it better.
Kaina: – 9/10 – laimingi pinigų neskaičiuoja, bet su 150 zlotikų gali jaustis kaip ponas.
Maistas: 9/10 – Tessa kabaką norėčiau į Vilnių atsivežti kaip Napoleonas Onos bažnyčią.
Oras: 6/10 – saulė per festus groja gražiausiai, tad šio headlinerio smarkiai trūko.
Publika: 8/10 – lenkai atrado stiliaus guru, nes treningų beveik nesimatė.
Gražių merginų: 7/10 – palyginus su pernai, dėmesio iš vietinio sulaukiau žymiai mažiau, pats kaltas.
Bendras: 9/10