Praėjo jau dvi dienos nuo tos akimirkos, kuomet oficialiai galima pasiklausyt septintojo Covenant albumo Modern Ruin. Kaip žinia, ze džermans (o pagrindinė šio švedų trio rinka būtent ten) albumus leidžia penktadieniais. Likusi Europa albumu nusivilti galės tik rytoj, o jankiai – nuo vasario 8-tos (ten viskas vyksta antradieniais).

Kodėl albumas blogas? Pasakysiu net stipriau – metų nusivylimas, so far, nors esu įsitikinęs, kad bus dar blogesnių (pvz. net nesiruošiu gaišti jūsų brangų laiką pasakodamas apie visiškai potenciją praradusius White Lies ir jų bedvasį juodraštį Ritual).

Albumas nuvylė visų pirma todėl, kad iki jo pasirodymo išmesti appetizer’iai sužadino pernelyg aukštus lūkesčius, pavyzdžiui, koncertuose puikiai skambėjusi I Close My Eyes daina. Tačiau chebra sugalvojo šito numerio neįtraukti į albumą. Tokio pat nuosprendžio sulaukė gabalai If I Would Give My Soul ir Come.

Visų antra, pernai spalio pabaigoj pasirodęs optimistiškas singlas Lightbringer tik patvirtino nuojautą, kad lūkesčiai gali būti pateisinti: nuostabus titulinis numeris, dar nuostabesnis Daniel Myer autorystės (ir keli kiti) remiksas bei to paties Danielo papiktinta kūrinio The Beauty and The Grace versija (bisaido Never Seems To End negirsiu, nes jis, tiesą sakant, buvo snarglys).

Taigi, šiuolaikinius griuvėsius (skamba ironiškai, bet kaip taiklu grupės atžvilgiu) sudaro 12 numerių (plius vienas paslėptas). Titulinis intro – visai ne gabalas, bet estetai dažnai taip elgiasi. Minėtasis šviesos spindulys Lightbinger iškart po to. Tik finalinė šio gabalo versija skamba kaip dviejų ankstesnių (originalios ir DM remixo) hibridas. Gaila, nes labiau primena nerangųjį Frankenšteino monstrą nei žavi. Jugde of My Domain prasideda neblogai. Be tik tiek. Įpusėja ir baigiasi nuobodžiai. Suvokiu, kad taip kalbėdamas galiu skambėti kaip armija Covenant „fanų“, kuriems terūpi klubiniai hitai Call The Ships to Port, Ritual Noise, Stalker ir No Fate (ai, čia ne Covenant, o Scooter? atsiprašau). Tačiau negali pykti, nes ta gerbėjų armija iš dalies yra teisi. Tiesiog Covenant iš klonų ir visokeriopo plauko wannabe ordos visuomet mokėjo išsiskirti subtilumu ir elegancija. Jei pastaroji savybė yra išlikusi (Covenant vis dar tokie pat išlaikyti ir orūs) tai melodijų himniškumo prasme jie yra mirę.

Net iki albumo pasirodymo blankiai skambėjęs Dynamo Clock numeris čia atrodo kaip plokštelės hedlaineris. Dar kolektyvą norėtųsi apkaltinti eksperimentų stoka, užsisėdėjimu ir (gal būt net) tingumu, tačiau pasiklausai tokių nesusipratimų kaip Kairos ar The Night ir supranti, kad kaltinimas būtų neteisingas. Jie eksperimentuoja, tiesiog ne ta linkme. Arba aš iš jų laukiu visiškai ne to. Beje, The Night yra oficialiai blogiausias gabalas šitame albume (jei ne Covenant ever). That is a statement.

Vienintelis čia esantis gabalas, kuriam jau po pirmos perklausos ir be dvejonių galima prilipdyti instant classic etiketę – jau minėtas The Beauty and The Grace. Juolab džiugiau, kad albuminė versija dar labiau atsiskleidžia, ji pilnesnė, lyg subrendęs žiedas.

Iš kart po šitokios prabangos sekančią Get On (su naiviai įkyriu semplu) noris kuo skubiau praskipinti. Worlds Collide jau geriau, jaučiasi, kad Daniel Myer šiotoj vietoj nagus buvo prikišęs giliau (kalbu apie Architect semplus).

Beat The Noise – galėtų netgi būti hitu. Jei neskambėtų kaip I am parodija. Net puskurtis atpažintų (pasąmoningą?) vaikinų norą atkurti albumo Europa [1998] skambesį. Gaila, bet nepavyko.

Albumą uždarantis atmosferinis numeris – jau tapo gražia tradicija, taip baigėsi Skyshaper (The World Is Growing Loud), Northern Light (Atlas), United States of Mind (Still Life)… The Road tradicijos nesugadina.

Po visko dar pridedamas ant nugarėlės neminimas trackas – 9 minučių keistų garsų ir triukšmo opusas. Ar tai užuomina, kad grupė pakeis kryptį į industrial/noise?

Apie bonus diską, kuriame išskirtinai ze džermans skirtas singlas Wir Sind Die Nacht, pasakoti neverta.

Pasiklausau Modern Ruin dar kelis kartus ir kadaise silpnokai skambėjęs Skyshaper atrodo kaip šedevras. Gal dar po penkių metų ir aprašomas objektas taip suskambės?


Prieš 5 dienas vaikinams išsiuntėme klausimus sutartam interviu:

1. What are your wildest expectations with Modern Ruin? Are you going to
overtake Robyn, kent and Lykke Li in Swedish charts?
2. The Beauty And The Grace sounds like an absolute classic, reminding the
best songs of Northern Light era – could you tell us how it came about and
what inspired you lyrically and musically?
3. What would you say to a man claiming that the only 2 (really) good songs
on Modern Ruin are The Beauty And The Grace and Lightbringer?
4. You often mention noise in your songs (I am, Ritual Noise, Beat the Noise).
Is there a deeper significance behind this that you want to express? Are you
trying to escape from it, or embrace duality of noise/silence, life/death,
black/white, etc? What kind of philosophy is behind it?
5. Sweden has a strong industrial/power electronics scene (despite the fact
that the Cold Meat Industry label is floundering). Are you aiming to takeover
the lead with you last (unlisted) track of the album? Would you consider
rhythmic noise side-project?
6. What do you think about global unemployment and economical crisis, do you
have normal jobs or do you survive playing your music only?
7. Do you suffer from mp3 downloading?
8. Why did you perform Like tears in rain instead of Der Leiermann in Vilnius?
9. How do you like Lithuanian women?
10. How did Daniel manage to tour with the band and record such good albums
like Consume Adapt Create?
11. What’s his favorite meal?
12. Are you guys planning to get married and have kids?
13. Would you like to play at Eurovision?
14. Why are there no women in your band?
15. Are we gonna have to wait another 5 years for the next album?

Vaikinai šiuo metu dar nekoncertuoja, bet atsakymų dar nesulaukėme. Ar klausimai buvo too rude?

Bangos Šviežia

2 Replies to “Ironiška, bet tiesa: Covenant – Modern Ruin”

Leave a Comment

Your email address will not be published.