Bocca Grande pianiną prievartauja švelniai

2012-01-25      2 KOMENTARAI  


Pianinas – per visus galus metų metus šokių muzikoje barškintas instrumentas. Ir kai atrodo, kad čia jau nelabai kuom nustebinsi, naują požiūrį į pianino ekspresiją ir paslaptingumą pristato duetas iš Japonijos. Iškelia rankas į viršų, paprašo dėmesio bei deda pirštus ant klavišų. Nes turi ką pasakyti.

Bocca Grande – tai Chicago house ir Detroit techno skambesį savaitgalio naktimis puoselėjantis didžėjus Kousuke Ishida ir buvęs muzikos mokytojas Yuka Kobayashi. Čia jų debiutinis albumas ir iškart su stipria idėja bei aiškiai apibrėžta koncepcija – nuo pavadinimo iki paskutinio šmoto visa garbė ir dėmesys skiriami domino garsų paletei.

Pirmieji trys kūriniai kiek primena Matias Aguayo ir Brandt Brauer Frick susitikimą prie vyno butelio – pianinui jokio pasigailėjimo, aranžuotės pakankamai paprastos. Siuita tik įsibėgėja, bet įžanga jau žada daug.

Grožį sutinku kartu su No House On Walz. Klausydamas šitą užsižiūrėjau pro langą, taip ir sustingau tarp krentančių snaigių. Pasijutau viena jų, nusileidau ant skruosto, kartu su ašara nėriau į raudono vyno taurę. Vidun besisunkianti melancholija ir pasijungusio smuiko strykas drasko vidurius ir iš dalies lengviau atsipučiu, kai visa tai nutyla ir pereina į Even If.

Spėju, kad tai viso albumo vedlys – stipriai akcentuota vokalo linija, lėtas ritmas ir energingas instrumentalas audžia pūkinį garsų patalą, kuriame gera skęsti ir vartytis.

Tolesnės improvizacijos dar aiškiau perkelia veiksmą iš valgomojo į miegamąjį. Gal tik Wrongtime kiek piktesnis, bet netinkamu momentu muzika turbūt retai verčia šypsotis. Kaip ir tokios moterys Hana ir Adele – pirmoji trip-hopo ritmu elegantiškai suka piruetus, antroji tyliai uždaro duris bundant ryto saulei.

O tai yra viskas. Stilingas ir jaukus, tingus ir sentimantalus albumas, šlovinantis vienatvę bei cigarečių dūmus.

Bangos Šviežia

2 Replies to “Bocca Grande pianiną prievartauja švelniai”

Leave a Comment

Your email address will not be published.