Birdman – geras kinas, bet ar suvirškinamas?

2015-03-09      3 KOMENTARAI  

Alejandro_Inarritu_-_Birdman

Žanras: juodo humoro komedija.
Vaidintojai: Batman’as, Hulk’as, Gwen Stacy, King Kongo mergina, Alan’as iš The Hangover.
Apie ką: filmas, imituojantis realybę, imituojančią spektaklį (paremtą apsakymu).

Šios recenzijos rašymo procesas tiesiogiai atspindi patirtis per filmo peržiūrą. Mintis, ką parašyti apie Birdmaną, ties kažkuria akimirka vis užbuksuoja. Nes ką rašyti tuo atveju, kai viskas jame, pradedant scenarijumi, kameros darbu, vaidyba, baigiant spec. efektais ir užuominomis į tikrą gyvenimą, yra atlikta nepriekaištingai; bet tuo pat metu liaupsinti jį šimtu procentų būtų neteisinga? Mat kažkas Birdman’e man netinka.

Filmas pasakoja apie senstelėjusį aktorių Riggan’ą Thompson’ą, kuris stengiasi atgaivinti savo karjerą režisuodamas ir vaidindamas pagrindinį vaidmenį savo parašytame spektaklyje. Filmo veiksmas prasideda tris (dvi?) dienas prieš oficialią premjerą Broadway’uje, kai pasikeičia vienas pagrindinių aktorių, produkciją netikėtai ištinka finansinės problemos, o sekančios repeticijos scenoje atrodo vis prasčiau ir prasčiau. Egzistencinių klausimų kamuojamas Riggan’as stengiasi atsirasti chaose bei atstatyti santykius su dukra. Žodžiu, nemenkas šėvelis.

Maždaug po pirmų 15 minučių žiūrovą ištinka kritinis momentas: jis arba įklimpsta į filmą, arba jį pradeda pykinti. Pykinti nuo užmesto tempo, nuo momentais sunkiai virškinamos muzikos, nuo ankštų patalpų ir stambiu planu rodomų veidų. Būtent 10-15 minučių dažniausiai užima žiūrovui susiorientuoti, kad viskas filmuojama vienu kadru. Šitaip stiprinamas įvykių realumo ir veikėjų artumo pojūtis, jaučiamės sekiojantys aktorius ankštais teatro koridoriais. Natūraliai peršokama nuo vieno veikėjo prie kito, o žiūrovas jaučiasi gavęs neeilinę progą pažvelgti į teatro pasaulį iš nepatogiai arti. Sunku man spręsti, kiek realios yra vaizduojamos problemos. Kaip gerai filme pristatomos teatralų realijos bei kokia tvarka dirbama Broadway’uje. Chaosas ekrane yra piešiamas labai tikroviškai. Rodos susipažįstame su aktorių kasdienybe ir praryjame mums teikiamą jos versiją nė nepagalvoję. Galima pamanyti, kad priekaištas yra išpūstas todėl, kad imitacija yra itin vykusi. Žiūrovo intelektas galbūt ir turėtų jaustis pagerbtas, kad su juo nesicackinama. Be jokių įvadų esame metami į įvykių centrą, kreipiamasi į mus tarsi suprastumem, kaip veikia (ar turėtų veikti) teatras. Bet žiūrint filmą ne kartą norėjau paklausti – ar realiam gyvenime žmonės iš tikrųjų taip elgiasi ir kalba? Ar tik teatruose?

Juostą režisavo ir scenarijų parašė Alejandro González Iñárritu, akivaizdžiai mėgstantis persipynusias, paraleliai einančias istorijas (Amores Perros, 21 Grams, Babel). Preciziškas, kaip laikrodininku laisvalaikiu dirbantis chirurgas, jis kiekvieną sceną išdirbo iki smulkiausių detalių. Aktoriai pasirodo laiku ir vietoje, specialūs efektai inkorporuoti nejučia, fone vykstantis gyvenimas įtikina, o garsas seka vaizdą kaip šešėlis. Filme dažnai girdime vienišą perkusistą, kuris kartais pasirodo atsitiktiniuose kadruose. Filmo kūrėjams naglai nesipuikuojant. Tiesiog šiaip, prie progos.

Vis dar neapleidžia manęs susižavėjimas dėl visų logistinių, techninių, vadybinių ir kitų iššūkių, kilusių dėl anksčiau minėto „vieno kadro“ stiliaus. Kadruose yra visi reikiami rekvizitai, antrame plane, rodos, vyksta dešimtys smulkesnių istorijų, šviesa ir dūmai turi savo raison d’être, pro ekraną prasisuka taip pat gabalėlis Manhattan’o, ir dar, ir dar, ir dar. Esame bombarduojami detalėmis kiekviename žingsnyje. Aišku, kadrų yra filme keletas, bet jie gudriai sukarpyti. Taip, kad nemažintų bendro flow. Kas gali kai kuriuos atbaidyti, nes filmo tempas yra aukštas. Veiksmas nesustoja, scenų-filler’ių priskaičiavau tik vieną. Žiūrint neapleido jausmas, kad už kiekvienos jų slypi kažkokia prasmė ir, veikiausiai, joje yra prikaišiota dešimtys užuominų ir kitų velykinių kiaušinių, kuriuos dešifruoti man tiesiog trūksta kompetencijos. Aišku, nuo to tik didėja motyvacijos peržiūrėt filmą dar kartą.

Nauji veikėjai atsiranda plane organiškai, o vaizduojamas pasaulis įtikina. Jaučiamės teatro chaoso dalimi, peršokant iš vieno veikėjo prie kito turime galimybę pamatyti veiksmą iš skirtingų perspektyvų. Tačiau nenoriu rašyti per daug apie vaidybą. Nenoriu plėstis apie specialiuosius efektus, kurie padaryti skoningai. Taip pat nesinori analizuoti visų filmo prasmių, nuiminėti sekančius istorijos sluoksnius ir bandyti išsiaiškinti nevienareikšmę filmo pabaigą. Visa tai nublanksta prieš didžiausią filmo stiprybę – scenarijų. Scenarijus yra vienareikšmiškai pats didžiausias Iñárritu pasiekimas. Su geru scenarijumi filmas apsigina pats. Sutinku, panašumai tarp Keatono ir Thompsono prideda veikėjui daug šarmo. Abu kažkada vaidino superherojus, abu jaunystėje atrodė kaip nulieti iš bronzos ir savo karjerų piką abu išgyveno būtent vaidindami „B-man’us“ (dėl Keatono dar galima ginčytis). Nortonas irgi savo veikėjui suteikė daug asmeninių bruožų, kaip kad akis rėžiantis perfekcionizmas. Emma Stone puiki, Galifianakis maloniai nustebina rimtesniu vaidmeniu. Naomi Watts taip pat labai gera, kaip ir Andrea Riseborough. Abiems joms, beje, ir priklauso anksčiau minėtas filleris, turintis stipriai lesbietišką prieskonį. Nesupratau, koks buvo tos scenos tikslas filme, bet garsiai neprotestuoju. Nes… kamon, kalbame apie Naomi Watts.

Tačiau vaidyba yra antraeilis dalykas. Filmas būtų puikus net ir su kitais talentingais aktoriais. Daugiausiai malonumo žiūrint teikia mintis, kad kiekviena scena kažką čia reiškia. Kiekvienas dialogas turi prasmę. Filme gausu simbolių, erdvė analizei ir interpretacijai išties plati, dialogai nerėžia ausų.

Birdman nėra skirtas žiūrėjimui. Jį reikia patirti. Filmų kūrėjams tai turbūt aukščiausias įvertinimas. Sakau turbūt, nes nežinau. Nežinau kuo iš tikrųjų gyvena teatro darbuotojai. Nesu tikras, kaip tikrovėje elgiasi aktoriai ir su kokiomis problemomis susiduria režisieriai. Negaliu pasigirti, kad supratau ekrane vaizduojamą pasaulį, nepaisant malonumo, kurį man suteikė vėlesnė istorijos analizė. Istorija yra įtraukianti ir ji papasakota meistriškai. Šis filmas yra džiazas: daugeliui jis patiks, nes taip sakyti madinga, daugelį jis autentiškai sužavės, tačiau iš tikrųjų jį supras turbūt mažuma.

Pažiūrėti verta, geras kinas.

Vienas kadras: 10/10
M. Keatono balsas: 10/10
Įskaitomumas: 8/10

Įdomybė: Režisieriaus sumanymu filmas turėjo baigtis su Johnny Depp’u, persirengusiu kaip Jack Sparrow. Nufilmuoti jos nepavyko, nes ironiškos pabaigos simbolinė išraiška per stipriai įsirėžė Deppui į akį.

Ašaros Kinas

3 Replies to “Birdman – geras kinas, bet ar suvirškinamas?”

Leave a Comment

Your email address will not be published.