Grupė Foje (taip visada rašyta; kita rašyba – Fojė) susikūrė kaip Sunki muzika. 1983 m. rudenį pagrotas pirmas koncertas, Sunki muzika gyvavo tik kelis mėnesius, paskui gimė Foje, gyvavusi iki 1997 m.
Pirmasis interviu su Andriumi Mamontovu (g. 1967) buvo išspausdintas dar 1986 m. žurnale Moksleivis (autorius – Mindaugas Strockis). Per 25 metus muzikantas ir aktorius davė turbūt kelis tūkstančius interviu. Šiame noriu pažvelgti, kuo Lietuvos roko simbolis gyvena dabar, tiksliau, 2010 m. lapkričio 23-iąją, kai susitikome jaukioje kavinukėje Vilniaus centre.
Ką grojo Foje ir ką groja A. Mamontovas? Ši diskusija ir gyvai, ir internete nenutyla. Pirmajame interviu 1986 m., paklaustas, kokiam stiliui galima priskirti grupės muziką, Andrius sakė: „Daug kokiam. Monotoniškasis rokas, naujoji banga, regis, vietomis pankrokas… Mes stengiamės iš visų stilių paimti tai, kas geriausia.“ Tuomet Arnoldas Lukošius pridūrė: „Kiek žinau, niekas dar Lietuvoje nebandė groti tokiu stilium. Rastumėt ir klasikos įtakos: tai Andriaus klasikinės dermės – perėjimai pustoniais. Matyti, kad žmogus muzikos mokykloje mokėsi.“
Tuomet A. Mamontovas teigė, jog iš „lietuvių estrados“ labiausiai vertinąs Vytautą Kernagį.
Kitame interviu, darytame 2006 m. kovą (autorius – Ugnius Liogė), A. Mamontovas teigė: „Aš atsimenu tuos laikus, ten 88, 98, 90-i metai, kai vyko Atgimimas ir mes pirmą kartą matėm trispalvę gatvėse ir kt. Tai buvo toks laikas, kuomet atrodė – va dabar tai prasidės! Ta muzika, kurią mes mėgome, buvo praktiškai uždrausta. Tai va, jau dabar, atrodė, prasidės, visi galės groti savo muziką ir nieks nebedraus sakyti, ką tu galvoji, ir tu galėsi save išreikšti, atsiras daug grupių ir festivalių, ir judėjimas vyks, ir bus taip puiku, jokia milicija nebedraus koncertuose šokti ar mojuoti rankomis… Buvo tiek daug vilties, kad bus daug gerų grupių, bus rokas, vyks kažkas, bus smagu. Ir viskas pavirto į tai, kad staiga po kokių metų dvejų į paviršių iškilo šūdai, būkim atviri, taip tas vadinasi. Tai, kad atsirado pinigai, tiesą sakant, buvo išbandymas ir kai kuriems roko muzikantams. Nes paaiškėjo, kad reikia investuoti daugiau, reikia skaičiuot ir t. t. Atėjo išbandymai tokie, kad kartais neuždirbi, kad turi rizikuoti ir pan. Ir tada išaiškėjo kai kurių žmonių pozicija. Jie pamatė, pvz., kad negali drįsti rizikuoti ir pasišvęsti tam savo reikalui. Kad jie mieliau renkasi būti UAB vadovais ar kažkuo, – manau, tas nėra smerktina, bet labai stipriai atfiltravo. Ir į paviršių iškilo visas tas, kaip aš vadinu, vestuvinis disco. Tas lietuviškas stilius, pradedant Dinamika ir baigiant, nežinau, Broliais Aliukais. Ta visa specifinė kultūra, turinti tam tikrą paskirtį – ji turėtų skambėti restorane ar vestuvėse. Tai visa ši, pavadinkim, taikomoji muzika staiga pradėjo skambėti visur. Pradėjo atrodyti, kad visur yra restoranas ir vestuvės. Ir be jokios abejonės, iš tų rimtai grojančių žmonių liko tik stipriausi, labiausiai pasišventę. (…) Aš daugiau mėgstu The Sisters Of Mercy ir The Mission iš tų tokių. Šiaip dar iš tokio stiliaus man artimas Gary Numanas, jo trys albumai buvo absoliučiai nuostabi gotikinė muzika. Jis yra elektronikos pionierius nuo 1979 metų, bet paskutiniai trys darbai buvo kažkas tokio, nerealūs. Tai gotikinė muzika, kaip aš ją įsivaizduoju. Kas dar… Depeche Mode pastaruoju metu kažkaip nuvylė. Bet man labai patinka Justin Sullivan, kuris koncertavo čia Vilniuje, New Model Army vokalistas, jo solinis albumas Navigating by the Stars superinis. … Vat ko dar kažkaip pasigendu šiais laikais, kad nebėra nei vienos grupės, kuri turėtų armiją fanų. Anksčiau buvo Depeche Mode fanai, Metallica fanai, dar kažkas. Dabar nebeatsiranda tokių grupių.“
Kalbinu Andrių Mamontovą, bandydamas sugriauti įvairius mitus.
Ką manote apie 2012 m.?
Majų kalendoriaus atskaita buvo kitokia nei pas mus. Todėl nieko 2012-aisiais nebus. Kalendorius slenkasi, laiko matavimas keičiasi, gal patys majai ir atgims, galėtų atsigauti, nes labai įspūdinga civilizacija. Mačiau actekų piramidę, įspūdingas dalykas. Reikėtų Lietuvoje pastatyti piramidę, kuri būtų didesnė už Cheopso, tada visas pasaulis važiuotų pas mus. Būčiau milijonierius, pastatyčiau didžiulę piramidę, ir nieko neaiškinčiau, kas ir kaip.
Šiandien, 2010 11 23, prasidėjo neramumai su Šiaurės Korėja. Pats esate vienas nedaugelio lietuvių, buvęs šioje šalyje. Kokia ji Jums pasirodė?
Nesu girdėjęs, kad po Nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos dar kas nors būtų buvęs. Tarybiniais laikais būdavo ekskursijos. Aš Šiaurės Korėjoje buvau prieš dvejus metus, ten buvo kino festivalis. Pekine gavome vizas. Jei filmas praeina Kinijos cenzūrą, jis tinka ir Šiaurės Korėjoje. Šanchajaus kino festivalyje prie mūsų priėjo tokie vyrukai su kostiumais, sako, mes irgi festivalio organizatoriai. Matėsi, kad vyrukai laisvalaikiu turbūt žmones pakankina, patardo, ant veido buvo parašyta. Bet jie buvo labai malonūs, atsiuntė iškvietimus, viską sutvarkė, ir mes skridom iš Pekino į Pchenjaną. Kadangi buvome kviečiami, maloniai buvome priimti Šiaurės Korėjoje, kurioje buvome penkias dienas. Buvo beprotiškai įdomi kelionė. Aišku, suvoki, kad rodo, ką galima, fotografuoti leidžia. Buvome Kim Ir Seno ir Kim Čen Iro gautų dovanų parodoje, kur negalima fotografuoti. Aš tai pleškinau visąlaik nesustodamas.
Šalis paliko keistą įspūdį. Ten būdamas negali patikėti, kad tai realybė. Vaizdas vargingas, Rusijos gūduma tarybiniais laikais, miestai be reklamų, apkabinėti komunistiniais lozungais, naktį nedega lemputės, taupoma elektra, platūs tušti prospektai, pravažiuoja vos viena kita mašina, bet vidury sankryžos stovi gražios merginos gražiom uniformom. Visi apsirengę chaki arba juodos spalvos drabužiais. Žmonės, atrodo, kad apsimetinėja, bet visi vienodai uoliai, tarsi vaidina, bet visi pamiršo kodėl ir ką. Slogus įspūdis. Kiekvieną sekundę jaučiausi tarsi siurrealistiniame sapne – bėgi, bet atrodo, kad stovi. Septintą ryto virš tylaus miesto, virš gamyklų paleidžia muziką – vibruojantis moters balsas skrenda virš miesto. Žiauriai slogu. Bet saulėtekis nuostabus Pchenjane – raudonas dangus, pilkuma, debesys… Turbūt toks jausmas turėdavo būti nacių konclageriuose. Jie turi trečią ar ketvirtą pasaulyje armiją, beveik visi yra armijos nariai, ir moterys. Viskas skirta armijai.
Jiems negalima bendrauti su užsieniečiais. Yra gidės, kurios kalba užsienio kalbom, mūsiškė buvo puiki pašnekovė, juokavo, suprato ir mūsų humorą. Buvo normalus bendravimas, bet kai veždavo pro kokį paminklą, jai būdavo stoika smirno, susakydavo, koks čia paminklas, nejauki pauzė pusės minutės. Tada vėl tarsi atsibusdavo, šnekėdavom apie orą, filmus ir kitką. Gidai, matyt, yra paruošti, kad būtų atsparūs vakarų ideologijai. Visąlaik aplinkui sukinėjasi trys keturi kostiumuoti vyriškiai. Maniau, kad bus blogiau. Muitininkai buvo malonūs, pasakė „Welcome to Democratic People’s Republic of Korea“. Su svečiais elgiasi pagarbiai, neagresyviai, maloniai. Būti svečiu Japonijoje, Kinijoje ir Korėjoje, kitose Rytų šalyse yra gerai. Jie į akis niekada nesako nieko neigiamo. Gatvėje einant nėra neigiamos atmosferos. Įtampą kažkur kitur nuleidžia – draugas sakė, kinai žmonas pamušti mėgsta (juokiasi). Pas mus daug nedraugiškumo, todėl ten atsigauni, nustembi, kad nėra jokios įtampos. Lygiai tą patį jutau Šiaurės Korėjoje. Tačiau jei scenoje yra šautuvas, jis būtinai iššaus spektaklio metu. Jie nuolatos ruošiasi karui, jiems didžiausi priešai yra JAV ir Japonija, o Pietų Korėja „okupuota amerikiečių, atskirta nuo savo brolių ir sesių Šiaurės Korėjoje“. Gatvėse mačiau plakatus su kumščiu, kuris traiško JAV. Jie sako, mus visas pasaulis nori sunaikinti, o mes vieninteliai laikomės prieš imperializmą. Kadangi turime savo vadą, jis mus apsaugos. 1982 m., kai mirė Brežnevas, kai kas verkė, visi galvojo, kad kils atominis karas, nes atseit jis buvo taikos garantas. Nenuostabu, kad Šiaurės Korėjos gyventojai kartais paleidžia vieną kitą raketą. Toks jausmas, kad jie šiaurėje yra pritvinkę neapykantos ir gyvena totaliame skurde. Vaikai gimsta mažiau sveriantys. 10 metų Pietų ir Šiaurės Korėjos vaikai skiriasi ūgiu ir svoriu per 10–15 %.
Per metus šalis, turinti 23 milijonus žmonių, priima 3000 svečių, nes daugiau pamaitinti negali. Kasdien maitino tris kartus, paskutines dienas tai buvo vakarykščiai produktai. Vėliau tiesiog išdėliodavo porcijas. Padėtis žiauri, desperacija. O kai keičiasi dabar lyderis, žinant jų struktūrą, lyderis viską lemia, tai labai daug nuo jo priklausys, ką jis darys atėjęs. Jei atėjęs sakys – puolam, tai ir puls jie.
Teko būti ir Pietų Korėjoje. Kaip diena ir naktis. Pietų Korėja beveik kaip Japonija, klestinti, žydinti, menai, mokslas, prekyba yra aukštam lygmeny. Seulas vienas iš mano mėgstamų miestų – porąsyk buvau, mielai vėl nuvykčiau. O Šiaurės Korėja – badas, skurdas, vargas, liūdesys, niūru, pilka. Jie nebeturi kur eiti, žmonių daug, dirbamo ploto ten tik 20 proc., kitkas kalnai, nedirbama žemė, žmonės išbadėję. Jie neišnaudoja savo potencialo.
O kaip vertinate Lietuvos potencialą?
Jis neatvertas. Mes nežinome, kokį turime. To, ką turime, ieškome kažkur kitur, dairomės aplinkui. Kai kalba vienas lietuvis, kitas lietuvis klauso sarkastiškai, o kai kalba užsienietis, lietuvis klauso išsižiojęs. Mums reikia išmokti atsisukti į save. Mes patys turime atsakymus, bet į juos neįsiklausome.
Anksčiau domėjotės vaišnavizmu, Indijos kultūra, o dabar linkstate į baltų tikėjimą?
Tai – natūrali įvykių eiga. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad kiekviena šalis įdomi tuo, ką jie turi savito. Pekine kažkas sako, pažiūrėkit, katalikų bažnyčia. Man tai neįdomu. Aš noriu nueiti ten į budistų, daosistų, konfucianistų šventyklas, susipažinti su jų kultūra. Tokių atvejų buvo keli. Amerikoje lietuviai siūlė į lietuvišką restoraną. Sakau, nenoriu, aš noriu pažiūrėti, ką amerikiečiai valgo. Į katalikų bažnyčią įdomu nueiti Romoje, Italijoje.
O ką galima rasti Lietuvoje?
Kalbu ne apie turistų lankomas vietas, o iš esmės. Jei pas mus atvyksta ansamblis iš Mongolijos, mes norime šamanų būgnų, spalvotų juostų, gerklinio dainavimo, keistų apdarų, o ne kad polką šoktų.
Mums tą mūsų kultūrinį paveldą reikia sustyguoti, per pastaruosius 600 metų jis buvo išbalansuotas. Mus bandė ir sulenkinti, ir surusinti. Nesakau, kad reikia paneigti, ką turime, bet atsigręžti į šaknis yra labai svarbu, nes tai užmiršom.
Kai pradedi domėtis, informacijos apie tai yra. Nesakau, kad reikia padaryti, kaip buvo, vienas prie vieno, tai neįmanoma. Bet yra esminiai, pamatiniai dalykai, turinys lieka tas pats, forma keičiasi. Mes užmiršom savo turinį, kas esame tokie.
Vadovaujuosi jausmu, kuris yra manyje. Šis jausmas stiprėja, nežinau, kaip jį įvardinti. Jausmas toks – kad mes viską pamiršome. Kažkas, kas sieja mane su šia šalimi, miestu, laukais, peizažais, nuotaika, yra pagrindinis dalykas, kurį norėčiau išgryninti. Nežinau, kaip tai padaryti. Žinoma, skaitau knygas, domiuosi. Mes pametėme savo identitetą, bandome elgtis kaip anglai, italai ar kiti užsieniečiai ir nebežinome, kas mes tokie esame.
Ar Geltona. Žalia. Raudona buvo tapatybės ieškojimas?
Tai buvo daugiau pilietinis dalykas. Tapatybės ieškojimas vyksta dabar, ir jis atsispindės naujame albume. Jis jau kuriamas, turiu kelias naujas dainas, kurios dar, nežinau, kada pasirodys viešumoje. Nenoriu skubinti proceso, kol kas nieko negaliu pasakyti.
Jūsų muzikos kritikai dažnai sako, kad grojate ne roką, o popmuziką. Drįsčiau tuo suabejoti. Juolab kad viename interviu esate prisipažinęs, kad mėgstate eksperimentinę, gotikinę muziką.
Keista. Jei kas klausė Fojė albumą Gali skambėti keistai ar mano solinį Šiaurės naktis. Pusė penkių, nuomonę, kad groju popmuziką, turėtų atmesti. Aš labai mėgstu tamsesnę spalvą muzikoje, niekada jos nevengiu. Jei įspūdis susidaro pagal dainas Kregždutės ir O, meile!, tai jis yra neteisingas. Žinoma, yra žmonių, kurie nesidomi specialiai, girdi tik per radiją. Šioje vietoje aš pats nukenčiu, nes man patinka save pabandyti netikėtuose amplua. Pabandymas nueiti nuo savo pagrindinės linijos tampa populiarus. Esu bandęs ir repą su G & G Sindikatu.
Kaip vertinate lietuvišką roką?
Lietuva nėra roko šalis. Yra pasaulyje šalių, kurios pagimdo daug roko muzikos: Anglija, Airija, Vokietija, JAV. Yra šalių, kurios pagimdo kitokios muzikos, pvz., Italija – melodingos, sentimentalios muzikos šalis, Prancūzija – šokių muzikos, disko, meno ieškojimų šalis. Lietuva labiau kaip Italija – melodingos, mažiau ritmiškos, sentimentalios muzikos šalis, ir to nereikia bijoti. Tai lemia tradicijos, nacionalinis charakteris. Italijoje taip pat yra viena kita roko grupė, visada yra išimčių, bet bendra tendencija kitokia.
Lietuvoje rokas yra tik tada, kai yra kokia nors priespauda. Kai ji dingsta, pas mus pridygsta vestuvinių disko grupių, klesti mergaitės trumpais sijonėliais. Kai tik žmonės pradeda truputį geriau gyventi, bet kokia muzika su prasmingais tekstais dingsta. Džiaugiuosi dabartine ekonomikos krize, nes žmonėms iš karto prireikė dainų su prasmingais tekstais, dainų, kurios kažką sako. Pernai ir užpernai turėjau didžiausius koncertinius turus visoje Lietuvoje, kokių neturėjau net Foje laikais. Tuo tarpu popso atlikėjai atšaukdavo savo koncertus. Taip yra visoje posovietinėje erdvėje. Rokas visada buvo pasipriešinimo judėjimo dalis. Kol turėjom bendrą priešą tarybinę sistemą, roko pozicijos buvo kur kas stipresnės.
Ką išskirtumėte iš dabartinių roko grupių?
Naktinė Pufaika. Smagūs. Man patinka jų tas toks šėlsmas, džiugesys, kurį turi ska muzika. Jiems tai yra natūralu. Visada smagu matyti žmogų, kuris daro tai, kas jam patinka. Rokas – gaivališka saviraiškos forma, nebūtina būti geru muzikantu, turi būti maksimaliai laisvas, nuoširdus, atpalaiduoti didelį kiekį energijos, nepriklausomai, koks stilius. Turi būti rokeriškas attitude, grojimas be susikaustymo, laisvai. Net ir popmuziką galima groti rokerišku požiūriu, ką aš stengiuosi į popmuziką kartais perkelti, man patinka tas junginys. Iš jaunų atlikėjų dar rekomenduočiau grupę Karma ir dainininkę Bjelle.
Aš nebijau, jei mane vadina popmuzikantu, man jokio skirtumo. Pink Floyd – taip pat popmuzika, nes jie pardavę daugiausia albumų.
Ne paslaptis, kad Jūsų dėka iškilo nemažai muzikantų (Violeta Riaubiškytė, Atlanta, Agnė, Jurga), atsirado įdomių projektų: Pompa, Dancebergis, SEL, Naktinės Personos.
Mokymosi procesas – ne tik mokymasis, bet ir mokymas. Jei matau atlikėją ar grupę, kur, man atrodo, turiu kuo pasidalinti, kažkuo padėti, kartais tai darau. Man pačiam tai mokymosi dalis. Jei tie žmonės tęsia karjerą, čia jų reikalas.
Tenesupyksta kiti, tačiau vertingiausias muzikantas, su kuriuo yra tekę dirbti, – Valdas Slabada. Man labai gaila, kad jis nesusilaukė didesnio pripažinimo. Tai – neįtikėtinas dainų autorius. Mes įrašėme jo albumą Kelyje 1995 metais, kartu įrašinėjo Mečislovas Litvinskis, Foje būgnininkas Algis Kriščiūnas. Man tai – geriausias visų laikų lietuviškas albumas. Jis – šiaulietis, absoliutus grynuolis, domisi religijomis, budizmu, dirba kažkokiame sode, šviesus, vaikšto, šypsosi kaip Buda, negeria, nerūko. Jis gyvena kitokiame pasaulyje, žmogus iš kito pasaulio. Jo dainos – fantastiškos, atrodo kaip liaudies kūryba, paprastos ir nepaprastos tuo metu. Daviau Eimuntui Nekrošiui jo kasetę paklausyti, po kokio mėnesio jis priėjo prie manęs, sako: „duok dar vieną, tą jau sutryniau, suklausiau“. Reikėtų Valdą prigriebti ir įrašyti naujų dainų.
Šiauliuose visuomet atsiranda tokių tipažų. Šiauliai – mažas visos Lietuvos modelis, nes Šiauliuose yra visų tautybių vienodas santykis, lakmusas. Bix, Saulė, Gytis Paškevičius, Lainius, Jonis… Šiauliai – Lietuvos Mančesteris. Daug judesio tame mieste, jis pagal dydį mažesnis, bet jame visko vyksta daug.
Ar Lietuvoje bus, o gal jau yra dar vienas roko atgimimas?
Tas Atgimimas kabo ore jau daug metų, ir jau daug metų yra revoliucinė situacija. Nuostabiai palanki situacija atsirasti kažkam naujam, bet niekas tuo nepasinaudoja. Žmonės bijo eksperimentuoti, negauti iš karto pelno. Tas labiausiai žlugdo. Nori iš karto būti žvaigžde. Tas vadinamasis ilgas kelias nėra toks ilgas. Kartais man parašo kokia nors mergina ir prašo suprodiusuoti dainą. Dabar taip nebedarau. Sakau, susirask muzikantus ir pradėkit muzikuoti, groti, repetuoti.
Kaip Rasabasa?
Taip. Bent kelis kartus reikia pagroti kokiame nors mažame klube, o tik tada eiti į įrašų studiją. O žmonės iš karto nori į televiziją. Šiais laikais reikėtų turėti šiek tiek daugiau fantazijos.
Ar lietuviams geriau dainuoti angliškai, ar savo kalba, kaip islandams?
Nėra vieno atsakymo. Turi daryti tai, kas natūralu. Jei dainos tau rašosi angliškai, dainuok angliškai. Lietuviai skeptiškai priima lietuvius, dainuojančius angliškai. Tokios dainos čia neprigyja. Islandai Sigur Ros dainuoja žuvų kalba, balsas yra tik instrumentas. Islandai sako: mūsų 300 000, ir jei mes norime kurti maistream muziką, už nugaros turi stovėti EMI ar Sony. Vadinasi, reikia rasti absoliučiai originalų stilių, kaip padarė The Sugarcubes, Bjork, Sigur Ros. Be gražaus landšafto, Islandija įdomi savo kultūra – ten yra 40 knygų leidyklų! Ten visi rašo knygas, groja, kuria muziką, stiprina kino pramonę. Visi labai išsilavinę, moka po keturias kalbas – norvegų, danų, anglų, plius ispanų, švedų ar dar kokią. Islandai yra maža, bet labai išsilavinusi ir kultūriškai stipri tauta. Tokie turime būti ir mes, toks turėtų būti ir mūsų siekis.
Islandijoje net jų senoji religija Asatru pripažįstama oficialiai. Kaip, tarkime, ir Latvijoje (dievturyba).
Taip. Visos normalios šalys turėtų savo pirminę tradicinę religiją pripažinti. Lietuvoje senasis baltų tikėjimas yra netradicinė religija, ir tai yra didžiausias absurdas, kurį turėtume ištaisyti, nes tai neteisinga. Meldžiamės svetimiems dievams, gal dėl to mums taip nesiseka?
Jūs save atradote ir kaip aktorių. Ar tai papildo Jūsų kaip muzikanto kūrybą?
Taip. Čia tas pats, kas gyventi savo namuose ir kartais nuvažiuoti prie jūros. Nevadinu savęs aktoriumi, tai būtų neteisinga. Latvijoje mane žino kaip aktorių, visi nustemba, kad aš muzikantas. Aš prie šių pavadinimų neprisirišu.
Kokios muzikos dabar klausote?
Imogen Heap. Neįtikėtina moteris. Teko susipažinti Islandijoje. Savitas stilius. Moteriška elektroninė muzika. Aš beveik neklausau moterų atlikėjų, labiau mėgstu vyrišką balsą.
Superžvaigždžių laikai baigėsi. Anksčiau būdavai „Depešų“ fanas ar kokios kitos grupės. Dabar seni keli mohikanai yra, o šiaip klesti vidutinė žvaigždžių klasė, kuri turi po kelias geras dainas ar vieną du gerus albumus, bet jie netampa The Rolling Stones, Depeche Mode ar AC/DC.
Muzikos industrija dabar išgyvena krizę, nes albumų pardavimas sustojęs, viskas persikėlę į internetą, visiška netvarka.
Ar gerai, kad daug kas muziką siunčiasi iš interneto?
Nuostabu. Fantastiška. Labai gerai. Negalima stabdyti progreso. Jei nori uždrausti tai, turi pasiūlyti alternatyvą. Deja, tenka su tuo susitaikyti, kad įrašinėdamas naują albumą galvoji ne kaip iš jo uždirbti, o apie tai, kad atsipirktų. Jei į albumo įrašymą investuoju savo asmeninius pinigus, o kokybiškas įrašas kainuoja nemažai, tenka ieškoti būdu, kad tai atsipirktų. Geltona. Žalia. Raudona 65 000 CD ir 100 000 nemokamų parsisiuntimų – mano rekordas, kuris nutiko Omnitel dėka.
Viename sename interviu sakėte, kad Jūsų kaip muzikanto tikslas – užkariauti visą pasaulį. Ar galima sakyti, kad bent iš dalies ši svajonė išsipildė?
Džiaugiuosi, kad galiu važiuoti pakoncertuoti pas lietuvius, esančius įvairiose šalyse. Sumažinau savo svajonę iki vienos dainos, kuri nuskambėtų visame pasaulyje. Man tai duoda judėjimo kryptį.
Ar daug dainų yra nerealizuotų?
Ne, jos visos realizuojamos vienaip ar kitaip. Aš kai rašau dainą, stengiuosi ją išbaigti iki tokio būvio, kai galiu pristatyti žiūrovui, klausytojui. Toks mano principas.
Kokie artimiausi planai?
Noriu perrašyti, išbaigti albumą Visi langai žiūri į dangų. Jau dešimt metų graužia sąžinė, kad albumas galėjo būti geresnis, dabar tuo užsiimu.
Kurį savo albumą laikote brandžiausiu?
Šiaurės naktis. Pusė penkių ir Foje Kai perplauksi upę. Na, dar Geltona. Žalia. Raudona. Dabar noriu daug laiko skirti naujų dainų parašymui.
Diskografija ir filmografija:
Foje
Geltoni krantai (1989)
Žodžiai į tylą (1990)
Gali skambėti keistai (1991)
Kitoks pasaulis (1992, ankstyvų dainų rinkinys, kai kurios jų įrašytos naujai)
Vandenyje (1993)
Aš čia esu (1994, koncerto įrašas)
Aš čia esu – II (1994, koncerto įrašas, picture disc)
M-1 (1994, remiksai)
Tikras garsas (1994, koncerto įrašas)
Kai perplauksi upę (1995)
Live on the Air (1995, gyvai studijoje įrašytas albumas)
1982 (1996)
The Flowing River (1996, anglų kalba įrašytas albumas, EP)
Mokykla (1997, 1984–1985 m. įrašai)
Vilnius Kaunas Klaipėda (1999, paskutiniųjų koncertų įrašas)
Paveikslas (2002, geriausių dainų rinkinys, viena neskelbta daina)
Kita paveikslo pusė (2006, geriausių dainų rinkinys)
Soliniai albumai
Pabėgimas (1995)
Tranzas (1997)
Šiaurės naktis. Pusė penkių (1998)
Mono Arba Stereo (1999)
Šiaurės Naktis. Pusė Penkių (2000)
Anapilis (2000)
Cloudmaker (2000)
Visi langai žiūri į dangų (2000)
Cloudmaker. No Reason Why (2001)
Clubmix.lt (2001)
O, meile! (2002)
Beribiam danguje (2003)
Tadas Blinda. Miuziklas (2004)
Saldi.Juoda.Naktis. (2006)
Tyla (2006)
Geltona. Žalia. Raudona. (2008)
Singlai
Pabėgimas (1995)
TV Daina (1998)
Kregždutės, kregždutės (2003, su Atlanta)
Pavasariniai žiedai (2004)
DVD
TV Dainos (2004, DVD)
Hamletas (2006, DVD)
Koncertas Park West Chicago (2009, DVD)
Filmografija
Kažkas atsitiko (1986, rež. Artūras Pozniakovas, Lietuvos kino studija)
Parodų rūmai (1987, rež. Marijonas Giedrys ir Andrius Šiuša, Lietuvos kino studija)
Rock’n’Roll Baltics (1991, rež. Igors Linge, Rygos kino studija)
Nereikalingi žmonės (2008, rež. Maris Martinsons, Kruk Films)
Amaya (arba „Hong Kong Confidential“, 2010, rež. Maris Martinsons, Kruk Films/October Pictures)
jega as juos myliu