Žinote Džoną Dilindžerį (John Dillinger) – vieną garsiausių iš taip vadinamo”visuomenės priešų” laikotarpio bankų plėšiką, siautėjusį 30-aisiais praėjusio šimtmečio metais? Asmeniškai aš nesu susipažinęs su kriminalinės Amerikos istorija, todėl filmo žiūrėjimas šalia pramoginio įgavo ir pažintinio pobūdžio spalvas. Pažinti Džoną nebuvo sudėtinga: režisierius Michaelis Mannas, pailsėjęs keletą metų po gan nesėkmingos „Majamio policijos“ (“Miami Vice“) ekranizacijos, į talką pasikvietė Holivudo perlą Johnny Deppą ir drauge kruopščiai sukūrė įtikinamą nusikaltėlio paveikslą.
Siužetas, paremtas Brajano Burou (Bryan Burrough) knyga “Valstybės priešai: didžiausia Amerikos nusikaltimų banga ir FTB iškilimas, 1933 – 1943 m.”, apžvelgia paskutinius D. Dilindžerio gyvenimo metus nuo pabėgimo iš Limos kalėjimo iki žūties prie “Biograph” kino teatro Čikagoje, todėl filmo istorija yra nenuobodi ir nestokojanti veiksmo, bet tuo pačiu neapkraunanti sudėtingais filosofiniais klausimais ar bandymais įlysti į pagrindinio veikėjo kailį.
Be J. Deppo filme nestinga ir kitų Holivudo „A sąrašo“ žvaigždžių. Christianas Bale’as vaidina specialųjį FTB agentą Melviną Purvį, tiesiogiai atsakingą už Dilindžerio sugavimą. Toks vaidmuo šiam aktoriui nebuvo naujiena. Įrodyma – „Traukinys į Jumą“ (“3:10 to Yuma“)? Jei šį filmą matėte, tada visas Ch. Bale’o scenas galite drąsiai praleisti, nes nepamatysite nieko naujo, be to, imsite laukti, kada ekrane pasirodys Russellas Crowe.
„Oskaro“ laureatei Marion Cotillard teko antraeilis, Dilindžerio mylimosios Evelinos “Bili” Frečet (Evelyn “Billie” Freschette) vaidmuo. Paskutinį kartą šią prancūzų aktorę buvau matęs 2006 m. filme „Geri metai“ (“A Good Year“), todėl jos pasirodymo laukiau ir nelikau nusivylęs. Aktorei pavyko įkūnyti mylinčios, nepalaužiamos ir ištikimos moters paveikslą. Ypač tai matosi suėmimo ir tardymo scenose.
Kituose antraeiliuose vaidmenyse randame tokes žvaigždes kaip Giovannį Ribisį, Billy Crudupa, Stepheną Dorffą, Leelee Sobieski ar Channingą Tatumą. Pastarojo vaidmuo buvo ant tiek trumpas, kad realiai aktoriaus nepažinau ir atsekiau tik vėliau, skaitydamas vaidmenų sąrašą.
Juostas apie praėjusio amžiaus pradžią kurti kiek lengviau, kadangi yra išlikusi tiek butaforija, tiek vaizdinė medžiaga fotonuotraukose, tiek video įrašai. Filme netrūksta senų mašinų, ginklų ir kitokios technikos. Didesnį dėmesį norėčiau atkreipti į video įrašus. To meto įvykių masinių scenų vaizdai buvo įmontuoti į „Visuomenės priešus“ ir iš bendro konteksto neiššoko, bet, priešingai, pagyvino vaizdą, suteikdami papildomą tikrovės pojūtį.
“Šaudymo – gaudymo” scenos dinamiškos bei suderintos su kameros judėjimu. Stengtasi žiūrovą laikyti veiksmo viduryje, kaitaliojant matymo taškus, pervedant juos iš vienos šaudančiųjų/bėgančiųjų pusės į kitą. Toks kameros stilius buvo išlaikomas ir paprastesnėse scenose ir suteikdavo naujų antspalvių. Pavyzdžiui, scena su vonia besimėgaujančia Bili.
Nostros įvertinimas – 7/10. Merginoms rekomandacija yra trumpu pavadinimu “Johnny Deppas”. Tuo tarpu, nesu tikras, ar vyriškoji auditorija liks patenkinta šį filmą pažiūrėjusi namie. Pamatyti nuolatinio šaudymosi, persekiojimo bei gaudynių neplanuokite, todėl, įvertinę, kad filmo trukmė yra kiek mažiau nei 2,5 valandos, galite nusivilti. Pritariu, kad tokiam filmui tai yra kiek per daug. Visgi, tai ne dokumentinis filmas, tad scenaristai galėjo pasistengti kur kas rimčiau. Tačiau, jei mėgstate istoriją menančius filmus apie JAV gangsterius ir jų atsiradimą, patinka tuometis aprangos stilius, nesate abejingas skoningai (madingas žodis) parinktam aktorių kolektyvui, tuomet laikas neturėtų prailgti.
Filmas tikrai vertas dėmesio. Tie, kurie matė “Amerikos gangsterį” (http://www.imdb.com/title/tt0765429/), ar panašaus siužeto filmus tikrai nenusivils. Sunku likti šališkam, nes filmo laukiau nuo pat trailer’ių pasirodymo. Tave supažindina su 30-ųjų Robinu Hudu, kuris plėšė bankus, bet ne eilinius žmones. Su laiku pradėjo kristi jo autoritetas žmonių akyse. Tai įtakojo jo akiplėšiškumas ir neteisingų kolegų pasirinkimas, kurie laikėsi kitokios vagystės principas, nei Dilindzeris. Bet..”it’s nothing personal, only bussines”. Vyrukas dirbo su “įžymiais” to metu plėšikais, kuriuos “švarūs verslininkai” vadino “freakais”. Kodėl jo ilgai nesugavo? Tuo metu žmonės neturėjo interneto, nebuvo pareigūnų operatyvumo, taip pat reikėtų pabrėžti ir tai, kad tai buvo tas žmogus, kuris privertė FTB dirbti ir padėjo šios tarnybos pamatus. Filmo pabaiga – netikėta. Jo autoritetas buvo toks, kad ne pirmus metus jį medžiojantys pareigūnai, pamatę jo žvilgsnį negalėjo adekvačiai elgtis. Moralas – paprastas. Negali ilgai gyventi tiek daug sau leidžiant. Kaip ir visus – juos pražudė gobšumas. Kaip ir visi – jie turėjo planus ir tikslus išvažiuoti gyventi Pietų Amerikos paplūdimiuose, deja, būtent tada, kai jie nusprendė “rišti”, juos ir “parišto”.
Viena, nedidelė šio filmo sąsaja su Lietuva – penktoje nuotraukoje matomas personažas – Alvinas Karpis – 1907 m. lietuvių emigrantų šeimoje Kanadoje gimęs iš tikrųjų paskutinis “visuomenės priešas”. Gyvenimą baigė neaiškiomis aplinkybėmis 1979 m.