Velnio Akmuo’2011: ne vien pimpalu turtingas

2011-07-21      6 KOMENTARAI  

– Na ir kaip festas, ar patiko bent viena grupė?
– Panikė iš Decadence – absoliutus nr.1, o šiaip – mėšlo krūva tas metalas. Bet kitais metais vėl varysim!
Ši Didinga Logika gimė (nors ir ne visi pritarė dėl pirmo punkto) Suru.lt ekipaže, grįžtant iš Velnio Akmens‘2011. Nes buvo smagu. Nors ir keista buvo trečioji salvė Anykščių Dainuvos slėnyje. Švedišką pimpalą scenoje stebėjome (feee), o papų – ne, kur tai matyta?! Tiesa, parvežėm net keletą intervų, bet prieš atskleidžiant, kodėl Benediction palaiko „Liverpool FC“ ar kiek už kokso gramą savo mamos gimtinėje moka Dagonas iš Inquisition, reikia apraminti triukšmą galvoje.

Dėliodami grupes orgai (su visa jiems pagarba) primalė lygioje vietoje. Atkreipkite dėmesį į reklaminį festo plakatą: iš septynių pirmų išvardintų kolektyvų (o eiliškumas toli gražu ne atsitiktinis) penktadienį grojo tik viena, buvusi Lietuvoje jau du kartus ir todėl milžiniško susidomėjimo nekelianti Susperia. Tad trokštantys tik stipraus koncerto metalheadai galėjo atvykti į Anykščius šeštadienį vakarop. Tokių komforto mėgėjų atsirado nemažai.

Penktadienis


Ar pragmatikai prarado ką nors penktadienio muzikos atradimų prasme? Not really. Juk visiems žinoma, kad Mandragoros gitaristo Rimo plaukai – ilgiausi ir gražiausi Lietuvos scenoje, kad Paralytic yra šalies perspektyviausia griežto deatho grupė bei kad Obtest yra…Obtest. Maloniai nustebino, kad mūsiškiai gerokai pranoko užsieniečius. Diplomatiškai nutylėsime apie Gamma Bomb spiegimą. Veteranams airiai sukėlė nostalgiją, sugrąžindami juos į kokius 1985-uosius, mums – tik juoką.

O štai Susperia verta kelių sakinių… Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą teko girdėti tokį plastmasinį, beveidį visų nors kiek populiarių metalo krypčių lydinį. Sprendžiant iš muzikantų interviu (pateiksime jį vėliau), jų tikslas – praplėsti savo auditoriją, padaryti metalą prieinamą platesniam žmonių ratui. Siekis gal ir neblogas, nebūtinai kvepiantis norvegų kronomis, bet kur atitinkamas talentas? Maišyti subžanrus ir postilius kiekvienas gali, bet padaryti tai darniai bei skaniai – vienetai. Šitą pasiskolinsim iš Children of Bodom, šitą – iš Keep of Kalessin, šitą – iš Amorphis? Atsiprašau. Nuvalkioti rifai, blankios melodijos, nuobodus elgesys scenoje padauginti iš prasto garso – štai toks buvo Susperia pasirodymas „Velnio akmeny“.

Garbė gelbėti vakarą atiteko pjuvenomis ir cementu kvepiančiam all-stars projectui Pergalė, pradėjo ne itin, bet po to įsisiūbavo ir pagerino pašlijusią nuotaiką keliais energingais hitais.

Šeštadienis


Važiuodamas į tokio tipo festivalį visada turi porą grupių, dėl kurių važiuoji. Suru.lt must see sąraše pirmu pagal programą numeriu rikiavosi doom/death komanda In Mourning, bet aplinkybės susiklostė taip, kad švedų beveik nepamatėme – kaip tik tuo metu atsirado proga padirbėti su festo headlineriais. Apmaudu.

Kitą vertus, joks festas neapsieina be netikėtų atradimų, ir šį kartą juo tapo Decadence (beje, pavadinimas tai afigietj koks originalus, vien metal-archives meta 14 taip besivadinančių grupių). Nesupraskite klaidingai, jų melodic trash didelio įspūdžio nepadarė, bet mikrofoną laikė panelė vardu Metallic Kitty. Nuo jos neįmanoma buvo atitraukti akių! Kriokė vidutiniškai, bet plaukai (juos net kratyt buvo sunku, nes susiveldavo prieš išsiūbuojant) ir rankų pirštai (ilgi, ploni, efektingiausias festivalio ožys) mirtinai prikaustė dėmesį.

Grįžtant prie muzikos, iš gausių šio VA trashistų labiausiai patiko britai Mutant, o pirma grupe, ties kuria galima buvo dėti riebų pliusą, tapo švedai October Tide. Be galo gražios melodijos, nuoširdus atlikimas. Net prisiekęs Lady Gaga aistruolis fotografas M.Nostra įvertino 12 days of Rain, tik pasiūlė šį melancholijos himną permiksuoti švelnaus IDM stiliumi. Įdomus požiūris.

Ondskapt pasirodymas šią savaitę gvildenamas visose žiniasklaidos priemonėse, net mažoruose. Turbūt toks ir buvo muzikantų tikslas, nes mažorams gi nuogas pimpalas su mikrofonu scenoje – revoliucija bei skandalas. Tuo tarpu šiek tiek labiau išsilavinusios (šiuolaikinių performansų prasme) publikos genitalijomis nenustebinsi. Va jeigu norvegai būtų ištempę į sceną karvę, kurios išmatomis buvo išsitepę, ir ją, sakykim, seksualiai patenkintų, tai jau būtų naujovė ir staigmena. O taip…smarvė ir tiek, muzikos pilkumo nė kiek negelbėjusi.

Patiko Forgotten Tomb. Tikriausiai muzikantai sąmoningai į setą sudėjo greitesnius gabalus, ir nuotaika nebuvo tokia depresyvi kaip įrašuose, bet tam vakarui tiko.

O po italų scenoje pasirodė Benediction. Galima tik įsivaizduoti, kokį sprogimą parteryje būtų surengę legendiniai britai penktadienį, kai absoliuti dauguma žiūrovų dar buvo kupini jėgų, kojų neskaudėjo, galvose nestukseno suvartoto alkoholio plaktukai. Vaizduotėje kyla gigantiškas moshpitas, užpildantis visą teritoriją tarp scenos ir garsistų palapinės. Potencialo tokiam užkurti Benediction turėjo. Kvinteto muzika – tai „bum per galvą rifais ir ritmais“. Jokio laiko švaistymo solotėms ar įmantrioms melodijoms. Prieš koncertą bandžiau sudėlioti, kokius gabalus grupė turėtų sprogdinti seto pabaigoje bei bisui, tačiau atspėti buvo be galo sudėtinga, nes akivaizdžių hitų repertuare tiesiog nėra, bet yra dešimtys sviedinių, kiekvienas iš kurių gali nurauti stogą.

Prie būgnų, beje, pasirodė Nicolas Barker, puikiai metalu besidominantiems žinomas drum-killeris. Kodėl būtent jis – perskaitysite interviu su grupe. Kiek gabalų sugrojo Benediction – sunku pasakyti. Muzikantai akivaizdžiai patys kaifavo, nuoširdžiai bendravo su išprotėjusia publika, o vokalistas Dave Hunt net nušoko nuo scenos, kad įsiterptų į konfliktą tarp apsaugos ir jos nuomone ribas peržengusių galvakračių. Atsisveikinti buvo sunku, todėl Benediction vis tikrinosi, ar dar turi laiko vienam antram trečiam ekstra-gabalui, nes Lietuva tą dieną buvo puikiai fiziškai pasirengusi. Subjektyvia Suru.lt nuomone tai buvo didžiausias pasirodymo minusas – galėjo būti bent 20 min. trumpesnis, nesiblaškant į šonus ir orgus. Antras minusas – perteklinė monotonija. Bet prisimenant įvairių death metal klasikų koncertus Lietuvoje – į šešetuką Benediction įšoko.

Laikas spaudė britus, nes festivalio programoje dar buvo likusi viena grupė – šių metų neabejotinas black metal atradimas Inquisition. „Jokių sesijinių muzikantų neturime. Į sceną lipam dviese“, – šį prisipažinimą (intervas bus) prieš koncertą pasitikome skeptiškai. Bet svečiai iš už Atlanto driokstelėjo taip, kad nepasitikėjimas greitai išgaravo. Pasirodo, pakanka tik tinkamai parengti gitarą. Kuo Inquisition skiriasi nuo 100 tūkst. kitų black metal kolektyvų? Savo hipnoziniu poveikiu ir sklindančiu šalčiu. Prikausto dėmesį. Analogijos su Immortal yra neišvengiamos – giminingi rifai, panašus vokalas. Bet Immortal – toli, o Inquisition – čia ir dabar, hipnotizuoja. Pretenzija tik viena – epinis Desolate Funeral Chant iš paskutinio albumo būtų tapęs idealiu vakaro finalu, tačiau įsismarkavęs duetas įvarė dar porą greitesnių gabalų, kurių galėjo nebūt.

OpenAir festivalis Velnio Akmuo‘2011, Anykščiai, Dainuvos slėnis, 2011 07 15-17

Kaina: nuo 60 lt (+20 lt už automobilio įvažiavimą į festivalio teritoriją).

Vieta: 9/10. Dainuvos Slėniui komplimentus išsakėme dar prieš metus. Balas nuimtas dėl to, kad šįkart kalniukas kažkaip sunkiau šturmavosi, o automobilis kad ir sumokėjus tą dvacoką stovėjo toli.

Oras: 9/10. Lietaus proveržis maždaug per Obtest pasirodymą penktadienį – vienintelis priekaištas dangaus kanceliarijai. Šeštadienį buvo tiesiog idealu: nei lietaus, nei akinančios saulės.

Maistas: 9/10. Galima prikibti prie standartinių eilių Bebro blynų link ar toli gražu ne milžiniškų porcijų, bet tai, ką valgėm, buvo skanu. Kainų pavyzdžiai: šašlykiukas (5-6 gabaliukai, kiaulienos, vištienos ir netgi kalakutienos) – 10 lt, cepelinas – 4 lt, blynas su vištiena – 7 lt.

Gėrimai: 5/10. Gėrėme Tauro alų po 5lt už puslitrį. Pasibaigus atsivežtom devyneriom, daugiau tiesiog nebuvo ką. Likome gyvi ir nevėmėm, bet svajojome apie didesnį pasirinkimą. Tiesa, pradžiugino giros buvimas asortimente.

Merchandise‘as: 7/10. Šį kartą nebuvo gausia pasiūla pasižyminčių lenkų. O iš dalyvavusių grupių toli gražu ne visos nudžiugino savo prekėmis. Visgi šiuo bei tuo fonoteką papildyti pavyko. Įsiminė, kad visai jaunas (gal kokių 12 metų) metalistas įsigijo Inquisition double-LP. Respect.

Publika: 9/10. Rimtesnių konfliktų šįkart matyti neteko, bet meilės paradu renginio nepavadinsi.

Apsauga: 9/10. Benediction vokalistui nepatiko, bet šiaip labai net efektyviai darė savo darbą. Iš palapinių bent jau mums niekas nedingo.

Garsas: 7/10. Pirmą dieną – tphu, blja, antrą – pusė velnio. Vos tik atsitraukius giliau nuo scenos jo tapdavo ryškiai per daug ir ausų saugojimo sumetimais tekdavo trauktis net už garsistų budelės.

Gražios merginos: uuuuj, buvo. Netikėtai gražių ir netikėtai nemažai.

Futbolas: Šiaulių fifos kovėsi kaip liūtės. Tiksliau, kaip bičių spiečius: ten-atgal paskui kamuolį visos kartu. XXII amžiaus taktika nesuveikė. Laimėjo kažkas kiti ir gavo prizus. Geriamus.

MuzLab: Talentingi vyrai šnekėjo apie būgnus, garsistų darbą ir kitus dalykus. Taip pat jamino. Keletą valandų prieš atitinkamos scenos užmušėme, sumanymą įskaitom.

Mc Growl: Pasibaigus pirmam etapui, ryškus smagaus konkurso favoritas atrodė grindo dievas Bananas. Bet finale jį netikėtai išdūrė Rokas. Nenusimink, Bananai, kitą kartą apsirenk falu.

Multikai: deklaravęs meilę naktiniai animacijai direktorius įsitikino, kad kapituliuoja prie stipresnius už ją pojūčius.

Papų šou: pavargome laukti. Negi sunku buvo bent pranešti, kelintą jis prasidės? Sekmadienio rytą siūlėme nugalėtojai pasaulinę šlovę – šyptelėti skaitytojams savo grožybėmis iš Suru.lt portalo. Nataša atsisakė. Pati kalta.

Bendrai: 8/10.

 

Foto: Martynas Nostra

[nggallery id=386]

Bangos Koncertai Sūru

6 Replies to “Velnio Akmuo’2011: ne vien pimpalu turtingas”

Leave a Comment

Your email address will not be published.