VA’2012: Anathema ir kiti

2012-08-09      5 KOMENTARAI  

Po teisybei Velnio Akmenį‘2012 reikėtų suskirstyti į tai, kas buvo iki Anathemos ir į pačią Anathemą. Nes tokio stipraus ir iš bendro konteksto išsiskyriančio headlinerio Anykščių festivalis dar neturėjo.

Kita vertus norėjosi tradiciškai supjaustyti reportažą dienomis. Dėl to, kad šį kartą jų buvo ne dvi, kaip įprasta, o trys. Apie naujovę buvo paskelbta likus porai savaičių iki paties Atviradangio, tad Suru.lt skautų tarnybai teko skubiai laisvų agentų rinkoje ieškotis legionieriaus, kuris aprašytų ketvirtadienio įvykius. Trumpalaikį kontraktą pavyko pasirašyti su Re Kostra, štai ką jis prisiminė:

Maždaug apie 17 val. atvykus į veiksmo vietą, nustebino nemažas būrys įvairaus amžiaus ir plauko individų. Jau tada pasidarė aišku, kad šių metų festas surinks tikrai daug žmonių. Tai maloniai nustebino. Dar maloniau nustebino labai geras vaibas – ir sutikti organizatoriai, ir eiliniai lankytojai patenkinti, geranoriški, visur po truputį vyksta veiksmas – montuojama didžioji scena, dygsta prekybininkų kioskai, taip vadinamoje IV-ojoje scenoje statomi futbolo stalai, prie teliko jungiamas Nintendo Xboxas.

Valanda iki pirmojo pasirodymo neprailgsta ir, štai, į roko sceną, kurioje pirmąją dieną vyko visas veiksmas, jau lipa pirmoji grupė – jaunuoliai Wulture. Linksma stebėti su kokiu užsidegimu šie paaugliai groja standartinį heavy/power metal. Iš tiesų, ši grupė būtų buvus praskipinta be jokių abejonių, jei ne tas jaunatviškas entuziazmas, su kuriuo atliekama visiškai neoriginali ir jau kelis dešimtmečius valkiojama muzika.

Antrieji scenoje –  jau kažkada Vilniuje gyvai matyti roko eksperimentatoriai Spiral. Po gero „žvairiako“ jų pasirodymas sueina labai neblogai. Net keista, kokias psichodelikos ir grūvo gelmes gali pasiekti ant scenos trys muzikantai be vokalisto. Publikoje pasigirdo nuomonių, kad ši grupė laisvai galėtų groti džiazą. Lieka tik sutikti – rebiatos tikrai moka groti ir yra gerai susigroję. Žodžiu, gaivus post metal/hardcore/psycho gurkšnis.

Po alaus pertraukėlės grįžus prie scenos, jau galima stebėti seksualius graikų Lucky Funeral vokalisto judesiukus. O jis ne tik moka savo didelį pilvą purtyti, bet dar ir apspjauti scenos lubas! Na, koks elgesys, tokia ir muzika – roko, hardkoro ir dar velniai žino kokios gitarinės fūzuotos muzikos mišinys. Ne pats geriausias mišinys. Ir nelabai įspūdingas. Iš viso pasirodymo labiausiai įsiminė gal 28 tūkstančius kartų pasakyta frazė „Fenkju Lituania“.

Po graikų prie scenos pradeda buriuotis nemažai piktųjų ekstremalaus metalo mylėtojų – tuoj, tuoj turi išlįsti švedų naujosios senojo death metal mokyklos atstovai Demonical. Teko juos matyti jau kartą klube Berlyne. Tiesą pasakius, būčiau jų apskritai nežiūrėjęs, bet norėjau suteikti antrąjį šansą. Tai ir suteikiau. Be reikalo. Ką jūs pasakytumėte apie bet kokio stiliaus grupę, kuri pasidaro žanro klasikų soundą ir groja tų pačių žanro klasikų sukurptomis klišėmis, tik žymiai blogiau? Demonical niekada nebuvo ir niekada nebus nei Entombed, nei Grave, kad ir kiek bandytų apgaudinėti publiką.

Sugadinta nuotaika taisoma įvairiomis maloniomis priemonėmis tikintis, kad paskutinė vakaro grupė pavarys kažką įdomaus. Amerikonai Warbringer sutraukia prie scenos dar daugiau žmonių, nei Demonical ir tai nestebina – chebra varo tikrai kokybišką (nors ir visiškai neoriginalų) thrash metal. Sklaidosi plaukai, liejasi alus, prasideda moshpitas ir kitokie sunkiųjų koncertų pribombasai. Muzikantai patenkinti, publika irgi patenkinta, o ko daugiau norėt? Be abejo, vietomis neapleidžia mintelė, kad klausaisi kažkokių negirdėtų Slayer, Sodom ar Kreator gabalų. Bet šiuo atveju neoriginalumą atsveria užsidegimas ir kokybė.

Tvirtai galima sakyti, kad pirmoji Devilstoned diena praėjo sklandžiai ir sėkmingai. Muzikinė dalis gal ir nebuvo pati stipriausia pasaulyje, bet tikrai nuteikė labai maloniai. Gera pradžia – pusė darbo, kaip kažkas sako.

 

Tokie tai memuarai. Beje, festivalyje tradiciškai buvo žmonių, kurių reportažas apie visas tris dienas atrodytų maždaug taip: “atvykom, įsikūrėm, buchalinom iš anksto paslėptą alkoholį, vėmiau, tada vėl buchalinom, neprisimenu, su kuo, prie jokios scenos nebuvo laiko nueit, ryte pabudau krūmuose, užtat netikėtai radau degtinaitės butelį, suvartojom, zjb renginys”. Iš lupų į lupas sekmadienį keliavo istorija apie vieną veikėją, nugriuvusią ant svetimos palapinės ir vos nepaspringusią savo vėmalais šiose žabangose. Pasisekė, kad konvulsijas pastebėjo rūpestingas kaimynas. Ir apskritai pasirodė, kad žmonių, kuriems apsidalbašinti rūpėjo labiau, nei muzikos paklausyt, buvo daugiau nei ankstesniuose VA.

Kas dėl bendro lankomumo, tai jis bent jau nesmuktelėjo. Tuo teko įsitikinti, vos pasiekus įvykių vietą, apie 19 val. penktadienį. Mokama (20 lt už motorą) stovėjimo aikštelė buvo užpildyta. Prielaida, kad per metus smarkiai išaugo metalgalvių pajamos ir jie prisipirko automobilių, nepasirodė įtikinama, tad išvada prašėsi pati – žmonių daug. Laimė, nemokamos (bet ir nesaugomos) erdvės už vartų pakako visiems, tik kelias nuo automobilio iki palapinių miestelio truputį pailgėjo.

Esmine festivalio naujove, be abejo, tapo Roko scena. Jos atsiradimas metalovam tūse kėlė įtarimą, bet savo žiūrovą stonerio, sludge’o ir kitokio, kaip nesunku atspėti, roko atlikėjai rado. Sekmadienį buvo palaimos perkreiptais veidais aiškinančių, kad jaukioje laukymėje tarp medžių buvo ženkliai geriau, nei prie pagrindinės scenos. Ginčytis buvo beprasmiška, nes jie ten nugyveno dvi dienas, o aš – 20 min. sudėjus visų trumpų vizitų trukmę. Netiko programa. Gaila tik dėl Hexvessel, žmonės sakė, kad šitie net labiau tiktų Mėnuo Juodaragiui, o toks apibūdinimas intriguoja. Penktadienį Suru.lt ausys apskritai buvo gana rūpestingai saugomos. Realiai domino trys grupės, o pavėlavus į Inquisitor, jų liko tik dvi.

Rifma “Scarab Kebab” atrodė labai sąmojinga prieš festivalį, o pamačius egiptiečius auditorijoje, stebinčius kolegų pasirodymus, tapo dar linksmesnė dėl jų aprangos. Ji išties labiau asocijavosi su minėtų gardėsių kepėjais, nei su rūsčiuoju metalu. Bet Scarab pasirodymas juoką sutramdė. Esminiu solidaus death metal performanso akcentu tapo barzdylos vokalisto charizma. Jis beveik nenutildavo, tikriausiai siekdamas per 40 min. papasakoti visą Egipto istoriją. Vėliau aiškino, kad tekstus rašo medituodamas, o reguliuoti pasąmonės srauto intensyvumą neįmanoma. Buagaga. Kaip ten bebūtų, įspūdį egzotiškieji egiptiečiai padarė neblogą. Nors ir trūko jiems į šalies kariuomenę neseniai pašauktos antrosios gitaros, o garsistai pasistengė, kad nuoširdžios klavišininko pastangos nueitų perniek.

Per Kampfar garsas buvo geresnis. Ir būtent šiauriečiai penktadienį susiklausė smagiausiai. Prie black metal elito grupės nepriskirsi, bet žanro mekoje Norvegijoje ir antra lyga yra žvėriškai stipri. Kvarteto pjaunamos melodijos – ne pačios išradingiausios, bet užtat pateiktos buvo dvasingai. Žavesio suteikė vokaliniai būgnininko Ask pasažai, spiegė jis neprasčiau už Dolką, kuris, beje, pirmus 10 grupės gyvavimo metų taip pat derino būgnus su vokalu. Tradicija, matyt, tokia.

 

Išaušus šeštadienio vidurdieniui idealiai tiko dvigubas lietuvių smūgis be pretenzijos – Lucifer ir Ossastorium. Vilniečiai savo greitais energingais pjūviais padėjo atsibūsti, Kauno šaika pridėjo svorio, Bebro blynų belaukiant. Tada dar neįdomūs latviukai ir pertrauka iki vakaro, skirta užklasinei veiklai – fudbalui, MC Growlui bei debiutavusiam festivalyje proto mūšiui. Pastarasis visai nusisekė, nors gal taip pasirodė dėl nuožmioje kovoje iškovotos pergalės. Regis, smulkmena, bet teigiamų emocijų užtaiso pakako visam vakarui.

 

 

Trumpas pietų vojažas į miesto centrą (kainos ten ne pačios žemiausios, bet už dvacoką visiškai valgomą rinkinuką sriuba-antrasis-vienas alus gauti nesunku) nesutrukdė spėti į vakarinės programos pagrindinėje scenoje pradžią. Estų deatheriai Horricane padarė dvejopą įspūdį. Viena vertus – daug žinantys veteranai. Kelis nesunkiai pažinau – grojo (-ja) kituose šalies kolektyvuose. Antra vertus, idėjos dar ne visiškai nušlifuotos, tarsi patys muzikantai dar nėra apsisprendę, kuria kryptimi ieškoti nuosavo skambesio.

Vat Thornafire panašių dvejonių nesukėlė. Visiškai konkretus brutalas Krisiun stiliumi. O dar – ilgi juodi plaukai bei indėniški bruožai. Čilė, nu. Šiaip visai neblogai pavarė, nors ir neoriginaliai.

Švedai Lake Of Tears būtų verti paminėjimo, jeigu būtų sugroję savo oldschoolinį hitą Under The Crescent. Bet nesugrojo, nors valandą šėrė žiūrovus savo šablonišku pusgotrokiu. Į kūryklą.

Šviežiausioje pagaliau atvažiavusių į VA prancūzų Alcest kūryboje shoegaze melancholijos yra kur kur kas daugiau, nei permykščių black metal proveržių, būdingų pirmiems įrašams. Tai jausdami, muzikantai labai tiksliai surikiavo programą: liūdesio joje buvo lygiai tiek, kiek reikėjo, siekiant pabrėžti veiklos vektorių, o tempo ir agresijos – lygiai tiek, kad žiūrovų neimtų žiovulys. Švarus Neige vokalas, mano manymu, yra gana koktus, Novembre veislės, o screamas – labai net solidus, tad juodmetaliniai intarpai patiko labiau, juolab kad melodingumo jiems netrūko. Vien ko vertas šmotas Percees De Lumiere.

Įkišti Aura Noir tarp Alcest ir Anathemos buvo labai išmintingas organizatorių ėjimas. Nes kas yra Aura Noir? Dvidešimt Venom gabalų iš eilės. Puikiai tinkančių sportavimui parteryje. Atrodė gerbiama trijulė impozantiškai, ypač tėvukas Aggressor – įsitaisė sau kėdutėje, pasidengęs Kobra akinukais nuo saulės, ir per visą pasirodymą nepajudėjo. Tik pirštai skraidė po grifą, išspausdami vieną oldschoolinį rifą po kito, bei lupos kartais priartėdavo prie mikrafo – išleisti vieno kito riksmo. Apollyon buvo kur kas guvesnis, blaškėsi po visą sceną, tarsi dirigavo judėjimui prie scenos. Ten žmonės suko platų ratelį, kuris vis lėtėjo ir lėtėjo, kol galiausiai performansui artėjant prie pabaigos, sustojo. Atlaikyti energingą Aura Noir monotoniją gali toli gražu ne kiekvienas.

 

Anathemos potencialas, tiesą sakant, kėlė abejonių. Niekam ne paslaptis, kad broliai Cavanagh jau seniai nebegroja nieko panašaus į metalą, nors kai kam, sprendžiant iš smerkiančių įvertinimų ir nostalgiškų prisiminimų apie 1993 metų Deathcomesą, tai buvo staigmena. Bet net pastarąjį tuzinmetį grupės siūlomo atmosferinio roko kontekste paskutiniuose albumuose, įskaitant šviežią Wheather Systems, yra daug jausmingos lirikos, labiau tinkančios kokio Stingo koncertui, nei Velnio Akmeniui.

Visgi muzikantai puikiai suvokė, kur atsidūrė. Koncertas labiau priminė visų kūrybos etapų retrospektyvą, nei ką tik iškepto albumo prominimą. Taip, porą ašaringų gabalų iš Wheather Systems pradžioje teko atlaikyti, bet kaip tik tuo metu D.Cavanagh pažadėjo, kad vėliau būtinai bus Sleepless ir “all that old shit, just stay with us”. Sukėlė entuziazmo pliurpsnį tarp žiūrovų.

Emociškai seni hitai, žinoma, tapo vakaro kulminacija, labai jau galingas buvo nostalgijos efektas. Bet skambėjo truputį skystokai, o stipriausią įspūdį padarė pasirodymo viduryje sekę gabalai iš Alternative IV bei priešpaskutinio albumo We’re Here Because We’re Here. Labai jau gerai derėjo jų energetika su muzikantų techniniu arsenalu.

Pastarasis vertas kelių atskirų sakinių. Taip brangiai (gerąja prasme) atrodančios grupės Velnio Akmeny dar nebuvo. Ne tik todėl, kad klavišininkas buvo apsuptas net trijų įvariai skambančių instrumentų, o abiejų brolių gitaros buvo keičiamos kone po kas antro gabalo. Prie kokybiško bendro vaizdo formavimo prisidėjo dar ir įvairios smulkmenos. Pvz., kviestinė vokalistė Lee pasirodydavo scenoje nepastebima, kai jos reikėjo. Dingdavo per griežtesnius gabalus. O būgnininko ir klavišininko apsikeitimas  darbo vietomis vienam šmotui? Tokios detalės pagyvina pasirodymą, neleidžia nuobodžiauti. Tad vertinimas vienareiškmis – laidoti Anathemą dar anksti.

Anathemos grojaraštis Anykščiuose, 2012 07 14

Deep (Judgement)
Thin Air (We’re Here Because We’re Here)
Untouchable, pt.1 (Weather Systems)
Untouchable, pt.2 (Weather Systems)
Empty (Alternative IV)
Lost Control (Alternative IV)
A Simple Mistake (We’re Here Because We’re Here)
Summernight Horizon (We’re Here Because We’re Here)
Closer (A Natural Disaster)
A Natural Disaster (A Natural Disaster)
Angelica (Eternity)
Sleepless (Serenades)
A Dying Wish (A Silent Enigma)
One Last Goodbye (Judgement)
Fragile Dreams (Alternative IV)

 

OpenAir festivalis Velnio Akmuo‘2012, Anykščiai, Dainuvos slėnis, 2012 07 12-15

Kaina: nuo 60 lt (+20 lt už vieną automobilio įvažiavimą į festivalio teritoriją).

Vieta: 10/10. Bala nematė to, kartais sunkiai įveikiamo, kalniuko! Dainuvos slėnis pasirodė atsinaujinęs, ypač palapinių miestelio apylinkėse, kur atsirado medinių takelių bei papildomas apšvietimas. Ideali vieta Open Airui.

Oras: 9/10. Na, palijo truputį per Anathemą, nieko tokio. Užtat neiškepėm.

Publika: 9/10. Net jei girti – geranoriški.

Bebras: Wtf?! Na kodėl, kodėl Bebro blynų kepėjai vis dar nesuvokia, kad du kioskai jiems duotų beveik dvigubą pelną? Idealiai festivaliui tinkančio, nors ir truputuką brangtelėjusio (šįkart 7,5 lt už blyną su vištiena) maisto eilėje tekdavo laukti po 30-40 minučių.

Gėrimai: 5/10. Tas pats Tauras po 5 ar 6lt / 0.5 l. Tiesa, pradžioj buvo kažkokio tamsaus Kalnapilio, bet jis baigėsi vos prasidėjęs.

Apsauga: 10/10. Menkai pastebima ir efektyvi, kaip geras teisėjas futbole.

Merchandise‘as: 6/10. Neblogai atrodė VA marškinėlių, bet nė vieno new joy parsivežta nebuvo, nors latviai stumdė savo CD likučius po 25 lt.

Garsas: 8/10. Penktadienio mintis: “užsikruškit su savo garsu!” Bet šeštadienį viskas stebuklingai pasitaisė, ir Alcest, ir Anathema skambėjo gerai.

 

Gražios merginos: Jums į paplūdimiuką prie upės. Apie 11 val. šeštadienį.

Pramogos: jų buvo daug – ir tradicinis fudbalas, ir xBox, ir Mc Growl, ir Oro gitaros, ir Galvūzai. Pastarąjį teko išbandyt, pavyko puikiai, ačiū Culture Bit chebrai, ir vedėjui A.Puklevičiui. A, spėjome pamatyti riaumo finalą. Pernykštis Bananas šįkart buvo Arklys. Bet vėl pralošė finale. What a shame.

Papai: sako, kad apie juos buvo ne tik šaukiama ant kiekvieno kampo. Tiesa?

Bendrai: 8/10. Lūkesčiai ir reikalavimai kiekvienais metais natūraliai auga. Pažymys nekrenta, vadinasi tobulėjama. Jau smalsu, kas bus didžiausia investicija kitais metais. Tik, please, ne In Flames!

Bangos Koncertai Sūru

5 Replies to “VA’2012: Anathema ir kiti”

Leave a Comment

Your email address will not be published.