To Rome with Love –
kaip W.Alleno talentas paskendo Trevi fontane

2012-09-18      1 KOMENTARAS  
Tai tu moki dirbti gulėdama ant nugaros?

W.Alleną myliu už daugybę filmų. Už Annie Hall, už Another Woman, už The Purple Rose of Cairo, už Hollywood ending, už Whatever works. Galima vardint ir vardint, nes per beveik 60 metų darbo kine senukas panašų skaičių filmų ir susuko, o neblogų praktiškai kas antras. Vis dėlto, kad ir kaip seniai besižavėčiau garsiausiu Niujorko hipochondriku, iš naujausios premjeros To Rome with Love išėjau nusivylusi. Dude, gal jau tikrai metas apleisti filmavimo aikštelę?

Filmas susideda iš kelių siužetinių linijų, kurios nė velnio nesusikerta. Sakykit, ką norit, – man tai atrodo minusas. Nematau aš idėjos konceptualumo filmuose, kurie tėra kelios paraleliai besivystančios, niekur nevedančios istorijos. Žinoma, galima būtų atrasti išimčių ir porąkart tai įrodė pats W.A., bet šįkart bet koks konceptas aiškiai išslydo iš Woodžio rankų ir sudužo.

Tad jei trumpai apie kiekvieną siužetinę liniją, pirmoji istorija pasakoja apie porą, susipažinusią Romoje ir besiruošiančią vestuvėms. Į Romą atvyksta amerikietės merginos tėvai susipažinti su italo tėvais, – obviously, krūva juokelių vien dėl kultūrinių skirtumų, kas lengvai komedijai puikiai tinka. Merginos tėvą vaidina pats W.Allenas, kuris kaip visada vienodai juokingas, – panikuojantis, savo neurozių kiekį atskleidžiantis jau pirmuoju ištartu sakiniu filme. Įdomybės prasideda, kai Alleno kuriamas personažas atranda savo būsimo žento tėvo talentą.

Antroji ir trečioji istorijos pasako kur kas mažiau, tai tėra linksmos istorijos su krūva kartu ir alleniškų, kartu ir pernelyg cheesy juokelių. Iš esmės apie jas viskas aišku iš trailerio ir labai nusiminiau, kai filme nepamačiau nieko daugiau nei galima buvo pasakyti pažiūrėjus trailerį. Jokios gilesnės minties, vieni kuriozai.

Verta pagirti, kad keli sukurti personažai yra labai įdomūs. Pavyzdžiui, mergina, vardu Monika, kurios vaidmenį atlieka iš Inception puikiai pažįstama Ellen Page. Allenas čia išvysto puikią liniją, atskleidžiančią manipuliacijos ir moteriškų kerų galią. Tarsi švelniai pasityčioja iš vyrų giminės apskritai, kaip lengvai jie gali suabejoti savo gyvenimo moterimi, pamatę apsimetėlę kalę horizonte.

Žodžiu, galima pasakyti taip, – filmas puikiai tinka lengvam sekmadienio vakarui, kai širdutė užplakus nuo savaitgalio tūsų. Visgi tai nėra panašu į ankstesnįjį Alleno stiliuką, kuris visad pasižymėjo įdomia ir prasminga problematika, – mirties baimė, santykių dilemos, sudėtingas sūnaus ir motinos santykis, etc. Juk ne vienas kino kritikas yra pastebėjęs, kad W.A. humoro keliu visad į giliausias žmogaus gyvenimo plotmes įpratęs lįsti, jo komedijos visada pasako daugiau nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyt, o šiame filme kažkaip to visai nematyti. Labai tikiuosi, kad šis filmas neliudija apie genijaus saulėlydį, bet kažkaip šitas filmas per stipriai nuvylė. Gal Živilė Zablackaitė (žunalas Kinas) teisi, kad W.A. verčiau jau grįžtų į savo mylimą New Yorką, nes Roma kažkaip talentą stipriai prislopino, o tie 17 milijonų eurų baloj pasiliko.

6/10

 

Soundtrackas – kaip visada. Vienas gabalas ir jis veža.

Ašaros Kinas

One Reply to “To Rome with Love –
kaip W.Alleno talentas paskendo Trevi fontane”

Leave a Comment

Your email address will not be published.