Sunaikinti angelą.
Nekrošiaus Otelas Operos ir baleto teatre

2011-04-04        
mums tai scenoje trūksta spalvų

„Gal kad aš nemoku meilės vilionių, o gal kad mano amžius jau leidžiasi į slėnį“ – kokios kvailos mums, žiūrintiems iš šono ir žinantiems tiek visas istorijos puses, tiek pabaigą, atrodo šios savimi nepasitikinčio Otelo dvejonės. Matyt, tragedija todėl nepraranda ir turbūt niekada nepraras savo aktualumo, nes, be kitų dalykų, primena, kad greičiausiai kiekvienas žmogus bet kuriuo duotuoju momentu yra daug labiau mylimas, negu pats galvoja.

Įspūdinga klasiką su visais privalomais paauksavimais ir bordo aksomu atstovaujančiame Operos ir baleto teatre matyti tokį nekrošišką minimalizmą. Scena genialiai graži, nors etatinė operhauzo publika per pertrauką šurmuliuoja: „man tai scenoje trūksta spalvų“. Išties, be raudonos lopinėlio ir mėlynos suknelės, scenoje „spalvų“ ir nėra – grynas monochromas, juoda/pilka/ruda. Gražu. Scena genialiai graži ir švari – pastatymą net būtų galima pavadinti „spektakliu su viena kėde ir trimis radiatoriais“. Taip, kaip vienu kutu „pagaminami“ namai, o šviesos ratu – miegamasis, kuriame, apsaugotame nuo išorės, šviesos ir šilumos šaltinyje, kur galėtumei būti pats savimi, atrodo, nieko blogo negalėtų atsitikti.

2000 m. spektaklyje Nekrošiui Jagas buvo neramus ir dvejojantis. Šis Jagas yra tvirtas ir niekšybes daro ramia širdimi – jo suvokimui yra akivaizdu, kad pasaulis sugedęs, laisvos valios irgi lyg ir nėra, o branda reiškia susitaikymą ir pasidavimą. Jagas atrodytų pernelyg schematiškas, jei gyvenime, ypač neturtingame krašte šaltoje klimato juostoje, nebūtų pernelyg daug tokių personažų, ir tai gąsdina – dingus asmeninei atsakomybei ir moraliniam stuburui, nebelaikant savęs atsakingu tiek už savo gyvenimą, tiek ir truputį už artimą, baisu tiek dėl žmogaus, kuriam akivaizdžiai nebetinka sąvoka „laisvas“, tiek dėl visuomenės, kurioje tokie jagai egzistuoja.

Galima jausti nuo scenos sklindantį šaltį, pabrėžtinai iliustruojamą radiatorių – trūksta šilumos ir, matyt, artimųjų. Esminis dėmuo – tai, kad Otelas neturi kam atsiverti, su kuo pasitarti ir absoliučiai klaidingai įvertina aplinką – motyvus, patikimumą ir tikslus. Nemokėjimas mąstyti, nemokėjimas pažinti, nemokėjimas atsirinkti, kuo verta pasikliauti ir ant kieno patarimų statyti savo ateitį mums iš šalies atrodo šiurpiai, nors situacija labai gyvenimiška, ir kiek mūsų nėra klausęsi/tikėję apkalbomis. Paradoksalu, kad jis pasirenka sunaikinti būtent vienintelį šilumos šaltinį visoje šalčio apsuptyje. Nors visiems, išskyrus Otelą, akivaizdu, kad jis naikina švelnų angelą, tobulą moterį, sugebančią labai stipriai mylėti, mums, ko gero, labiau gaila jo paties.

Sušildo Otelo ir Dezdemonos meilė – labai kūniška, nors ir labai subtiliai išspręsta. Lyg maldai sudėtos rankos primena metafizinę meilės prigimtį – juk niekada nesuprasime, kodėl siela pasirenka tą, o ne kitą.

Paradoksalu, bet porą pražudo būtent nepasitikėjimas savimi ir baimė prarasti.

Arba – Otelas, netikėdamas, kad yra vertas tokio angelo, kad tokia akivaizdžiai tobula moteris gali jį mylėti, slapta trokšta ją nužeminti ir išpurvinti, nes tik tada jaustųsi saugiai ir patogiai, jaustųsi aukščiau už ją. Todėl galbūt slapta norėtų rasti joje kokią nedorybę arba kliaudą, todėl taip lengvai patiki Jago žodžiais. O tada kankinasi, nes tai jam vidujai teisinga – jei nėra vertas meilės ir laimės, tuomet turbūt vertas tiktai kančios. Jei Jagui pasaulis atrodo nedoras, Otelui jis gali atrodyti natūrali kančios vieta, kur bet koks laimės ar švelnumo blyksnis atrodo nepatvarus, atsitiktinis ir laikinas. Perdaug akivaizdu, kad nerimas tampa save išpildančia pranašyste.

Ir tuomet atrodo, kad stipriausia, darniausia ir blaiviausia yra Dezdemona – kuri mato pasaulį ne kaip blogio irštvą ar kančios vietą, bet tokį, koks jis yra. Ji mato, kas greičiausiai įvyks, ir neturi kaip tam pasipriešinti. Ir kai ji, laukdama, kas atsitiks, ir pasiruošusi tai priimti, užmiega – ko gero, nėra buvę švelnesnės ir paveikesnės scenos, negu kai Otelas švelniai sūpuoja angelo sparne miegančią savo žmoną.

Nors berods Dilthey’us pasakytų, kad istorija yra laipsniškai progresuojantis žmonijos savęs ir net Dievo pažinimas, stebina, kokia šiuolaikiška ir gyvenimiška Otelo istorija atrodo dabar. Progresuojantis žmonijos savęs pažinimas kai kur tikrai negalioja. Ir kažkodėl į galvą ateina trys Užupio Respublikos Konstitucijos punktai, kurių, be abejo, nevykdė visi veikiantieji asmenys: nenugalėk. Nesigink. Nepasiduok.

Savo gyvenimą Otelas įvardija kaip „negandas“, nuo kurių jį gelbsti Dezdemonos artumas, bet ji negali jo išgelbėti nuo savęs paties. Veiksmas po veiksmo Otelas „nusivelka“ savo etninę, profesinę tapatybes ir tampa tiesiog „bet kuriuo“ žmogumi – lyg primenant, kad nuo tokios jausmų audros neapsaugotas joks save laikantis padoriausiu žmogus. Otelas parodomas tvirtas, padorus, stiprus ir patrauklus – žiūrovui aišku, kodėl Dezdemona jį taip myli. Tarpais atrodo, kad Otelas siekia Dezdemonai padaryti įspūdį savo gyvenimo patirtimi, ir lygiai taip pat atrodo, kad to visai nereikia – Dezdemona žavisi Otelu beveik aklai, jai akivaizdu, kad jis labai šaunus, ir jai tereikia, kad jis būtų šalia jos. Santykiai tačiau gana vienpusiški – Dezdemona nekalba, išskyrus apie Otelą, ji tik klauso. Tarpais norėtųsi, kad Dezdemona jau pradžioje nustatytų kitokias žaidimo taisykles, kurios leistų Otelui suvokti šalia turint žmogų, o ne objektą. Ji neatsiskleidžia, apie ją mes nieko nežinome – o juk turėjo būti laikas, kai ji Otelo nepažinojo, ir ji turėjo kažkaip gyventi jame.

Atrodo, kad Dezdemona tampa savo tobulumo auka ir įkaite. Nepaisant viso savo teigiamumo, Dezdemona yra skaudinama, ir būtent dėl Otelo nepasitikėjimo savimi. Panašu, kad jis ją įskaudina net ir nenorėdamas, o kai to nori – jam puikiai pasiseka visada. Panašu, kad tai siužetas apie (sakytume – šiuolaikinį? Jei dar Šekspyras nebūtų to atradęs) egocentriškumą, kai galvoji ne apie tai, ką jaučia kitas, bet tik apie save ir savo jausmus. Nulis empatijos. Galima jausti Dezdemonos bejėgiškumą, kai jau viską esi išsakęs ir nebėra, ką dar galėtum padaryti, ir pasimetimą, kai nesupranti, kas vyksta, jeigu kas nors vyksta iš viso. Visada yra per daug žmonių, per daug reikalų, lyg ore tvyrančios bendros mandagumo frazės, lyg netikėtas ir, atrodytų, nereikšmingas klausimas, į kurį atsakai taip arba ne, ir gyvenimas pasikeičia. Įdomu, ar yra buvęs Otelo pastatymas, kuriame Jagas būtų moteris, dėl kokių nors priežasčių Otelo laikoma artima. Arba pastatymas, kuriame Dezdemona pati taip pat pavydi.

Dezdemona, atsidūrusi šioje sumaištyje, nepyksta, nors turi dėl ko – ji tik liūdi. Atrodytų, istorinis socialinis kontekstas ir neleidžia kitaip reaguoti: atvirai reiškiamas pyktis – stipriųjų privilegija; tačiau, kita vertus, tai atrodo natūralu – ji myli, stipriai myli ir, atrodo, užtektų vieno žodžio, atsikvošėjimo, prablaivėjimo, ir ji pamirštų šią istoriją ir laimingai nugyventų kartu ligi senatvės, labai norėdama, kad Otelas gyventų ilgai ilgai, kad vienai nebūtų liūdna. Bet šičia spręsti turi Otelas, ji gali tik laukti jo ir tikėtis. Tai, kaip bus, yra Otelo sprendimas – Dezdemona priims bet kokį.

Maldos scenoje Dezdemona tampa lyg ir Kristumi – žinodama savo lemtį ir jos nenorėdama, ji vis tiek eina jos pasitikti. Sakyčiau, senovinė patriarchališka tema, kad vyrą atpirkti gali moteris. O režisierius, matyt, nusprendė, kad jei itališkame librete negali pabėgti nuo privalomų katalikiškų potemių, tuomet Dezdemonos istorijoje turi atsirasti Kristaus istorijos atgarsių bei atpirkimo motyvas. Atrodo, kad Dezdemona yra labai susitaikiusi su įvykiais – ko gero, jai baisiau už viską būtų tai, jei Otelo tiesiog nebūtų šalia jos. Matyt, todėl, pabaiga suteikia viltį – jų poros mirties guolis atrodo kaip susitaikymas, kaip pažadas – atrodo, kad vis tiek meilė laimi.

Ašaros Sūru Teatras

Leave a Comment

Your email address will not be published.