Neišleidę nei vieno oficialaus įrašo, broliai Matthieu ir Damien Bregere aka Spitzer iš Prancūzijos leidosi į pasaulinį koncertinį turą. Jo metu gludintos idėjos buvo sulipdytos į albumą. Šią savaitę prancūziški eklektinės muzikos namai Infine Music išleido jų debiutinį kompaktą The Call.

Turo priežastis – laiku atlikti Kylie Minogue ir Sally Shapiro remiksai. O tuomet publikos užsakymų užteko ir iš myspace lokacijos. Grįžę savo veiklą tesė daugiau meninės elektronikos, o ne užsikalkbapkių kryptimi. Prisipažinsiu, jog šios grupės kūrinių prieš tai nebuvau girdėjęs (net ir to įstabaus šūdo remikso), todėl tiek peržvelgęs albumo teaser‘į, tiek išvydęs pozicionuojamą artworką bei muzikantų nuotraukas, jaučiau paslapties, lengvo grubumo, bei intriguojančio nerimo jausmą, skatinantį susipažinti su Spitzer (pasirinktas pavadinimas nieko bendro neturi su kosminiu teleskopu – jis kilęs kine – taip Al Pacino filme Donnie Brasco linktelėjimu užsakinėdavo mėgstamiausią kokteilį – The Spitzer). Obetačiau didžioji dauguma muzikos, išleista Infine Music studijoje, pelno mano mėgstamiausių albumų statusą.

The Call puikiai apibrėžia prancūziškų muzikos darželio moto – international and eclectic music. Tai va taip ir pats albumas. Absoliutus disbalansas. Tiek nuotaikos, tiek kūrinio stilistikos prasme. Dar keisčiau pasijauti, kuomet išgirdęs pirmą kartą kūrinius jautiesi, jog juos jau girdėjęs. Clunker – turbūt įkvėptas Fad Gadget, o Too Hard to DefineBjörk? Šiaip neblogai, tačiau iki galo nesudirbta. Be to, man visada atrodo, kad turi būti apsigimęs Nicolas Jaar‘as, kad sugebėtum kopijuoti tokių monstrų išskirtinį stilių. O kai taip nėra, kūrinys yra pasmerkiamas vidutinybei. Breaking The Waves atrodo lyg būtų iš Ellen Allien & Apparat albumo Orchestra Of Bubbles B-side‘ų ištrauktas – gal toks gabalas išvis reikalingas? Bet tikra albumo problema – yra jo atidarytojas Marsch ir Sir Chester, kurie yra mėsos kombinato foje muzika. Tokios paprastos dešros visiškai nedera prie jų kelių sukamų vakaro meniškesnių vyniotinių.

Yra keli kūriniai, kurių tęstinumas gali būtų pavadintas albumišku ir jie skambantys neblogai. Vistik Spitzer parodo, jog moka ne tik moka pinigą virint, tačiau ir muziką kurt. Madigan, The Call ir Sergen – visiškai puikūs. New wave‘inių gitarų prisodrinti slowmotion techno puikiai nuspalvina vakarinį lietingą pasivažinėjimą.

Tikrai ne vienas geriausių Infine Music albumų. Tačiau turbūt tam ir reikalingi debiutiniai albumai – vieningos krypties ieškojimo, karjerinio etapo taško padėjimo, klausytojų džiuginimo arba nevisai.

Bangos Šviežia

Leave a Comment

Your email address will not be published.