Skvarbiausio žvilgsnio muzikinėje terpėje savininkas John Foxx šį pavasarį grįžo į sceną su albumu Interplay. Šio darbo viziją jis pasidalino kartu su ambicingu britų prodiuseriu Ben Edwards.
Dennis Leigh, arba John Foxx, yra elektronikos senbuvis, skleidžiantis nepaprastą muziką nuo 1973 metų. Fotografas, dainininkas, muzikantas ir dėstytojas, pradėjęs karjerą kaip Tiger Lily ir Ultravox! grupių vokalistas, daugiau kaip 30 metų dirba po John Foxx pseudonimu ir yra išleidęs virš 30 albumų. Šis velniško žvilgsnio senis turi parako, kuriuo sąveikadamas su klausytojais, skleidžia savo siurrealistines poemas, apgaubdamas senobiško skambesio synth-art-electro muzika.
Kaip teigia Benge, (Ben Edwards) Jonathan‘o Barnbrook‘o sukurtas viršelis puikiai vizualiai parodo dešimties albumo dainų sąveiką tarpusavy – amžiaus išlaikytų sintezatorių vaizdingumas moderniame kely. Vienintelėje Watching A Building On Fire yra sukurpta su kviestine žvaigžde Mira Aroya iš Ladytron. Likutis yra skirtas tik jam ir Johnui. Albume buvo iškelta taisyklė – nenaudoti virtualių instrumentų (plugin‘ų), kas iššaukė senovinį rankų darbą, priverčiant mašinas tapti grupės narėmis.
John Foxx labiausiai išgarsėjo 80-siais, kai išleido savo synth-pop, new wave stiliaus albumus Metamatic [1980]ir The Garden [1981]. Vėliau sekęs jo avant-elektronikos laikotarpis jį priskyrė po šizo-ambient sparnu, iš po kurio labiausiai pastebėtas yra Cathedral Oceans [1995]. Tiek jo albumus, tiek koncertus nuolatos seka ypatingos klasės vizualiniai darbai – (šiuo metu jis dėsto video meną The London College Of Music), tokiu būdu nuspalvindamas savo garsinį meną atmosfera, kuria reiktų klausyti jo kūrybą. Žvelgiant abstrakčiai, kartais pamąstau, ar galima vertinti ir lyginti muzikantų kūrybą, kurie jaučia muziką taip giliai, kaip šis. Aš suprantu, jog tai – labai specifinė muzika, ir ne kiekvienam ji gali patikti; tačiau darbas, įdėtas į jos pateikimą, žodžių subtilumas, dvasios išliejimas yra toks nuoširdus, kad turbūt reiktų įrengti komitetą, draudžiantį išleisti muziką be priežasties, idėjos ar atlikimo techniškumo standarto.
Interplay yra svarbus albumas paties kūrėjo istorijoje, nes jis vėl grįžo prie synth-pop ištakų ir kuris bus vienas iš labiausiai įsimintų jo darbų. Nors albumas prasideda tamsiu, beveik EBM stilistikos, darbu Shatterproof, visą albumą galima priskirti nostalgijos žanrui. Kai pirmą kartą išgirdau Catwalk, prisiminiau jo protą svaiginančias kompozicijas iš The Garden – šis electroclash žvėris tapo klausomiausiu darbu vairuojant mašiną pastarąjį mėnesį. Albume apstu įvairios stilistikos darbų – nuo lopšinių Interplay, Falling Star, The Good Shadow, iki agresyvesnių, Destination, The Running Man ir kt. Visas darbas alsuoja sausa elektronine prietema, metama ant svaigių sintezuotų tolygių ritmų. Interplay labiausiai patiks vintažo megėjams, Gary Numan ir Kraftwerk fanams.
„ You don’t rely on physical excitement to generate the ideas.“ J.F.
