Persikų žydėjimas

Kiekvieną kartą lyjant, aš galvoju apie ją. Ji mylėjo mane. Gal tai buvo sutapimas, bet kiekvieną kartą keliaujant lijo.  Ji sakė, kad tai dėl jos liūdesio.  Vėliau ji ištekėjo už mano brolio.

Žiemos saulėlydis

– Kodėl tu žiūri į mano šaliką?

– Tai mano vyro šalikas. Iš kur jis pas tave? Jis miręs?

Aš nemačiau žydinčių persikų daug metų. Nuvykau į miestą, kurį jo valdovas buvo pavadinęs persikų miestu. Savo nuostabai, jų ten neradau. Tik po to aš supratau, kad čia ir nebuvo šių augalų. Persiku valdovas vadino savo moterį.

Aš visada ją mylėjau. Bet saugojau vieną paslaptį. Nepaliestas vaisius – pats saldžiausias. Kai ji žiūrėjo į savo sūnų, aš žinojau – ji galvojo apie kažką kitą. Jam pavydėjau. Aš norėjau būti mylimas, bet vienintelis dalykas, ką sugebėjau – tai tik kenkti kitiems.

– Aš visada maniau, kad jūs būsite kartu. Kodėl tu už jo neištekėjai?

– Jis niekad nesakė, kad nori būti su manimi.

– Kai kurių dalykų nereikia sakyti.

– Bet aš norėjau juos girdėti. Jis buvo per daug išdidus, kad man tai pasiūlytų. Jis galvojo, kad aš ir taip už jo ištekėsiu. Jis nežinojo, kad ištekėsiu už jo brolio. Pirmą vestuvių naktį jis man pasiūlė bėgti kartu, bet aš atsisakiau.  Kodėl jis užsimanė manęs tik praradęs? Jei jis buvo toks, aš būčiau negalėjusi su juo gyventi.

Aš nesu tikras, kad ji šitoje kovoje laimėjo. Bet tikrai žinau, kad pralaimėjau aš. Ji privertė mane įsimylėti persikų žydėjimą.

–  Žinai, kas dabar svarbiausia mano gyvenime?

– Tavo sūnus. Be abejonės.

– Aš irgi taip maniau.  Bet jis auga su kiekviena diena. Ir vieną kartą mane paliks. Daugiau niekas neturi prasmės. Aš maniau, kad kai kurie žodžiai svarbūs. Kad jie išlieka atmintyje visam laikui. Bet žiūrėdama atgal aš suprantu, kad viskas nesvarbu.  Viskas keičiasi. Laikas išeina. Aš laikiau save laimėtoja, kol vieną kartą pažiūrėjau į veidrodį ir pamačiau pralaimėtojo veidą. Geriausiais mano gyvenimo metais su manimi nebuvo mano mylimo žmogaus. Argi nebūtų puiku grįžti atgal?