Moon Far Away garso magija tarp keturių sienų

2011-06-22        

Nors metams bėgant įvairūs stiliai glostė mano sofistikuotą klausą, neofolk bei ethereal, ko gero, visada liks vieni tų žanrų, kurie sudarys svarbią mano fonotekos bei muzikinio pasaulio dalį. Ir ši dalis turi mažai ką bendro su visa ta rugiaveidiška kultūra, kuriai esu ganėtinai alergiškas. Tai – nauja unikali saviraiškos forma. Galbūt net visiškai unikali post modernizmo atmaina.

O Moon Far Away žaviuosi dar nuo 2007 metų Mėnuo Juodaragio, kada Pušyno scenoj jie užgavo kažkokią slaptą stygą, surezonavusią su aplink ošusiomis pušimis, vakaro vėsa bei vandens apsuptimi. Garso ir aplinkos sintezės dėka, jų muzika man tapo kone magiška. Ir tai nebuvo vienkartinis efektas. Begalės kartų prasukus jų diskografija susižavėjimas šiais autentiškos slavų kultūros puoselėtojais tik augo, kol galų gale supratau, kad jie atsidūrė vienoje lentynoje su Dead Can Dance. Nauji leidiniai tą tik patvirtino. Tokią kultūrinę gelmę bei pasaką išgirsti tikrai ne itin dažnai.

Taigi, nedaug atgarsio susilaukusi naujiena apie antrąjį jų vizitą man buvo tikra šventė. Tik kiek bijojau, kad atviros erdvės nebūvimas neleis deramai išsiskleisti jų garsams.

Birželio 15 įėjome į atsinaujinusį Mulen Ružą, vardu Propaganda. Viduje tamsu, tuščia ir iš kolonėlių rubylina kažkoks sunkiai identifikuojamas metalo porūšis (lauke – kur kas smagiau). Neužilgo scenoje pasirodo apšildantis projektas Delchia, konceptualiai su šiuo renginiu besisiejantis, turbūt, tik pavadinimu. Išskaitęs vyrukų deklaruojamą meilę Sunn O))) bei Earth kūrybai tikėjausi kažko subtiliai panašaus, kažkokių gitarinių erdvių, praturtinsiančių vakarą. O skambėjo ganėtinai nesusigrotas, vietomis kiek įdomesnis metalas, su poklaikiu vokalu. Kryptis gal ir teisinga (kažkas į atmospheric progressive doom), bet skamba neįdomiai. Atvirai pasakius net erzinančiai, monotoniškai. Gal pasirodysiu labai snobiškas, bet nesupratau šio kontrasto. Galėjo bent specialią programą atkalti. Tikėjausi gerokai įdomesnio skambesio. Jei koncepto paslaptis pavadinime, gal geriau renginį reikėjo apšildyti Moon Disco?

Neužilgo ant scenos – Moon Far Away, savo žmogiškąjį identitetą slepiantys po ilgais kostiumais ir kaukėmis. Ir jau nuo pat pradžių supratau, jog buvau teisus dėl keturių sienų. Ne, jie kažkodėl neskamba patalpoje. Jiems reikia atvirų erdvių, laukų, pievų, pelkių, miško ar kokio apleisto senamiesčio kiemo (nors pastarasis gal labiau tiktų Romowe Rikoito). Todėl jų garsas buvo tarsi uždarytas, tarsi ne savoje erdvėje,   neorganiškoje aplinkoje. Tačiau suprantu, kad praktiškai šie dalykai sunkiai įgyvendinami, todėl tai veikiau emocijomis apipintas pastebėjimas, o ne priekaištas.

Kas liečia patį koncertą, tai visgi buvo gausu tos muzikines magijos, kuria jie spindėte spinduliuoja. Ir jos turbūt neužgožė net ne itin tam tinkama ir jauki Propagandos aplinka. Naujos vokalistės Tolokos balsas nenusileidžia nei Anastazijai, nei Anėjai. Playbacko kiekį sumažino atsiradę būgininkas ir bosistas. Nuo scenos sklido toks pat dvelksmas kokį jaučiau prieš keletą metų MJR, tik be reikiamų išorinių atributų. Grojaraščio pagrindą sudarė kūriniai iš jų nuostabaus albumo Minnesang. Nebuvo pamiršti ir Belovodije bei Lado World hitai. Tačiau labai pasigedau kūrinių iš jų (gal) man (net tam tikra prasme) geriausio įrašo Sator. Manau, jie tikrai būtų viską paspalvinę dar įvairesnėmis spalvomis. Pasigedau ir savo favoritų Hymn (iš Sator) ir Zhito Zhala (iš Belovodije). Bet jų bisas ištaškė galūtinai. Nes, ko jau ko, bet Joy Division koverio iš šio dueto buvo mažiau nei tikėtasi. Štai ir prasiveržė Count Ash post punk šaknys. Taigi, Transmission nuplaukė paslaptinga ethereal jūra ir patapo gūdžia lopšine. Ir  tarsi tolimas aidas platybėse ar prieš miegą niūniuojama baladė skambėjo „dance dance dance dance to the radio“. Kaip jums kontrastas?

Ir negali nesižavėti dabartiniu muzikiniu vyksmu,  kai matai, kaip Ladytron pergroja Death In June, o Moon Far Away koveriuoja Joy Division. Prieš porą metų apie tai net svajoti nedrįsau. Ir koncerto gale atliktas minėtas koveris buvo ne tik pasakiškas koncerto pabaigos akcentas (tiems, kas suprato), bet nuostabi duoklė muzikiniam atvirumui bei neribotumui.

Ir aš vis dar laukiu jų vokalisto e-mail‘o, kuris turėtų atskleisti, ar Joy Division jis mėgsta labiau nei The Cure

Bangos Koncertai

Leave a Comment

Your email address will not be published.