Blouse

2011ais portlandiečių trio Blouse užgniaužė kvapą man (ir daliai redakcijos) šiuo šedevru. Po keleto mėnesių nebereikėjo repeat’o, nes išėjo jų Self Titled debiutas, kuriame panašių perlų buvo gal 10. Be abejo, visa tai atitinkamai atsispindėjo metų muzikinėje suvestinėje, o ši trijulė tapo neabejotinų 2011ų atradimu. Žinoma, visada jaučiau didelę silpnybę įvairiems goth/dream pop/post punk deriniams. Tačiau Blouse emocinė raiška buvo neįtikėtinai stipri ir taikli, o skambesys paprastas bei nepretenzingas. Tai vienas tų atveju, kai muzikos poveikį labai sunku išreikšti žodžiais, nes visos frazės ir palyginimai galų gale suskamba banaliai ir lėkštai (gal tiesiog paklausykite ir desertui užsimeskite Lovers on the Bridge).

Tad vokalistės Charlie Hilton žodžiai viską atskleis gerokai plačiau ir taikliau. Apie naują albumą, vaiduoklius, vienatvę, praeities svarbą, grožio savoką bei pirmąją gitarą – tiesiai iš trobelės Portlando miškuose. Beje, rugsėjo viduryje pasirodys antrasis Blouse albumas Imperium, apie kurį taip pat bus brukšteltas vienas kitas žodis.

 

Neužilgo išleidžiate naują albumą. Koks jis bus?

Taip, taip. Pradėjom darbus praeitą vasarą ir nors darbavomės su pertraukomis, nes visi esame gan užimti, padarėme labai nemažai ir albumas jau pabaigtas.

Gal gali duoti užuominų, kad tai bus per albumas? Kuo jis skirsis nuo jūsų debiuto? Kaip jis skambės? Ar eksperimentuosite su kitomis kryptimis, stiliais?

Taip. Žinoma. Pagalvojome, kad būtų įdomu nenaudoti sintezatorių. Taip pat, manau, kad įrašas – brandesnis. Truputį sumažinome produkcijos kiekį. Stengiamės palikti tik tam tikrą kiekį vienu metu skambančių elementų, instrumentų. Ir mes tikrai norime išbandyti savo galimybes naudoti kuo mažiau sintezatorių. Turiu galvoje, įrašinėti debiutą buvo žiauriai smagu. Mes tikrai mylime tą analoginių sintezatorių skambesį. Bet mes nenorime būti 80’s gaivintojais ir nusprendėme išbandyti save kitame amplua. Kol kas sekasi puikiai ir, manau, tai daro mūsų dainas įdomesnes. Labiau atmosferines, kas yra keista, nes daugelis mano, kad atmosferą būtent sintezatoriai ir kurdavo.

Tai bus daugiau gitarų?

Taip, neriame giliau į efektuotų gitarų, kurių buvo ir mūsų debiute, gelmes. Taip, skambesys – labiau gitarinis. Skirtumą tikrai pajausite. Žinoma, mes savo skambesį išlaikysime. Mes nenorime skambėti kardinaliai kitaip, bet skirtumų bus.

Turite dainą pavadinimu Time Travel. Ką jūsų muzikai reiškia praeitis? Atrodo, kad apdainuojate prarastą ateitį, praeities svajones. Kaip įsivaizduojate savo muziką praeities, ateities ir dabarties kontekste? Ar jums artima hontologijos (hauntology) sąvoka (teigianti, kad praeitis visada įvairiomis formomis vaidenasi dabartyje)?

Dainos pavadinimas – klaidinantis, nes ši daina ne apie keliavimą laiku, o labiau apie laiko pajautimą. Turiu galvoje, praeitis, dabartis ir ateitis yra labai susiję tarpusavyje. Jos labai įtakoja viena kitą. Juk visiškai naturalu, kad menas yra veikiamas praeities.

Kokiu laikmečiu labiausiai norėtum gyventi?

Norėčiau pagyventi laikais, kai nebuvo fonografo, fotoaparato ir jokių kitų įrašymo technologijų. Norėčiau pamatyti, kaip atrodytų pasaulis, kuriame negali pamatyti, išgirsti praeities, neturintis tokių didžiulių praeities archyvų. Būtų įdomi patirtis.

Mėgstu skirtingų dešimtmečių muziką. Klausau 40ųjų, 70ųjų, 80ųjų muzikos. Neturiu mėgstamiausio dešimtmečio. Mano tėtis buvo muzikantas, turavo su Fleetwood Mac, tad jaučiu nostalgiją tam laikmečiui. Manau, muzikantai tada buvo labiau savarankiški ir nepriklausomi, nes neegzistavo juos apjungiančios internetinės bendruomenės, nebuvo tokio užnugario, tiesiogiai matomo palaikymo. Turėdavai jaustis gan vienišas. Tačiau, manau, kad jie būdavo individualesni, mažiau paveikti kitų įtakų, kurios buvo sunkiai pasiekiamos. Man tai atrodo gan romantiška. Tačiau be interneto mes patys nebūtume išgarsėję, tad čia slypi paradoksas. Juk mes turime priėjimą prie didžiulio kiekio muzikos ir įtakų.

Filmo Lovers on the Bridge panaudojimas Into Black klipe buvo nesveikai efektingas. Tai, be abejo, viena įspūdingiausių matytų garso ir vaizdo sintezių. Kaip kilo šį idėja? Kokios kūrinio ir filmo sąsajos? Kokie kiti filmai, video jus įkvepia?

Video padarė mūsų fanas ir jis mums labai patiko. Tada Paryžiuje pamatėme tą filmą. Manau, Into Black video daugeliu aspektu susisieja su mūsų kūriniu. Visų pirma, veiksmas vyksta naktį ir tai sukuria labai romantišką atmosferą. Beto, man labai patinka Juliette Binoche.

Kokie kiti filmai įkvepia?

Woody Allen. Mėgstu David Byrne kinematogafiją. Jis – genijus. Šiaip kinas mane labai įkvepia.

Likusi vizualinė medžiaga – taipogi labai įsimintina. Kokie kiti menai, apart muzikos, jus įkvepia? Beje, kai kurie jūsų video turi tą kičinį VHS/retro vaibą. Kodėl pasirinkote šią estetiką?

Ghost Dream videoklipas – studentų darbas. Ši daina šiaip yra apie košmarus, bet jų video – tarsi mažo vaiko sapnas, pilnas žaislų, mašinyčių, spurgų. Sukurta įdomi priešprieša tarp dainos ir video. Tiesą sakant, nemėgstu klipų, turinčių didelį prasminį bagažą. Labiau mėgstu žaismingumą ir abstrakcijas.

Daug turuojate. Kaip tai įtakoja jūsų kūrybą? Kokios geriausios/blogiausios vietos, kuriuose teko groti? Gal buvo kokių įdomių nutikimų? Kuo skiriasi Europos ir Amerikos auditorijos?

Taip, 6 mėnesius intensyviai turavome. Ypač patiko turas po Europą. Nepamirštama patirtis. Minia bei organizatoriai čia gerokai entuziazstingesni nei JAV ir elgėsi su mumis kaip su didžiausio kalibro grupe. Turėjome geriausią garsą, nuostabius garsistus. Po kiekvieno šou eidavom pasisedėti kur mieste. Beto, neturėjome jokio WiFi, interneto ar panašių modernių dalykėlių, tad buvome gan nepasiekiami ir galėjome be jokių papildomų trikdžių koncentruotis ties aplinka. Tik mes ir mūsų mikriukas. Žiauriai romantiška.

80ųjų atgimimas tapo tikru trendu post-2000ųjų muzikinėje scenoje. Tačiau jūs išsiskiriate iš kitų grupių, nes Blouse muzika suvirpina tas emocines stygas, kurių dauguma atlikėjų nepasiekia. Kaip jūs vertinate visą šią 80’s revival bangą? Ar vis didėjantis gręžimąsis į praeitį, jūsų nuomone, yra teigiamas ar neigiamas reiškinys?

Taip, tai mada, tačiau nebūtinai bloga. Grupės, grojančios gerą muziką, gyvuos toliau. Studijavau meno istoriją, tad žinau, jog egzistuoja savotiška formulė, teigianti, kad kiekvienas kultūrinis periodas yra įtakotas užpraeitos epochos. Tad menas visuomet kartojosi. Manau, dėl spartaus technologijų tobulėjimo šis procesas gerokai suintensyvės ir naujų srovių sulauksime kur kas greičiau bei dažniau

Taip, mes naudojame 80ųjų įrangą bei sintezatorius, tad turime truputį 80’s skambesio. Bet mes nesistengiame skambėti būtent taip. Pirminiame dainos variante dažniausiai būna tik gitara ir mano vokalas. Tad kūrinio pagrindas neturi visų tų 80’s elementų.

Blouse muzika – nostalgiška, bet ne depresyvi. Iš kur ta melancholija? Ar tai ilgesio, nostalgijos, meilės, emocijų pasekmė?

Manau, melancholija – tarsi bendro žmonių nerimo pasekmė. Turiu galvoje, esame gyvi, turime, jausmus, emocijas, bet visi esame vieniši. Žinoma, turime mylimus žmones, draugus, bet giliai viduje esame vieni su savo mintimis ir jausmais. Tai – mūsų egzistencijos dalis. Mes visi vieniši, bet juk tame tiek romantikos ir grožio. Už fizinio pasaulio ribų egzistuoja atskiri giluminiai klodai.

Manau, dabartiniame technologijų pasaulyje, kur visi visada yra online, šią vienatvę darosi vis sunkiau išlaikyti.

Tikrai taip.

Ar tiki vaiduokliais?

Anksčiau netikėjau ir šiuo klausimu buvau kiek ciniška, nes jų egzistencija netilpo į mano racionalų pasaulėvaizdį. Tačiau pastaruoju metu brandžia forma pradėjau tuo tikėti. Juk mes nežinome, kas nutinka žmogui mirus. Mokslas pilnai to nepaaiškina. Beto, mokslo išvados taip pat nėra tokios stabilios ir pastoviai kinta. Tad reikia žvelgti giliau, kad suvoktum tam tikrų dalykų egzistenciją.

Manau, kažkas egzistuoja už fizinio pasaulio ribų. Reikia tik įsigilinti.

David Lynch kažkada teigė, kad pastatai veikia tarsi įrašymo įrenginiai. Gan įdomi praeities atkūrimo idėja.

Taip, įdomi mintis.

Kokios emocijos svarbiausios kuriant? Kaip kasdienis gyvenimas veikia kūrybą?

Emocinis spektras šiuo atveju yra labai platus. Jos gali būti tiek neigiamos, tiek teigiamos. Svarbu stiprios.

Kaip pradėjai muzikuoti? Kokie buvo pirmieji žingsniai? Kaip supratai, kad nori groti būtent tokią muziką?

Mano tėtis buvo muzikantas. Kai buvau vaikas, gavau dovanų gitarą. Tai turbūt buvo pirmas sąlytis su muzika. Buvau, berods, 11 metų ir pradėjau groti. Pirma daina buvo The Beatles. Visada buvau prie meno. Žiūrėdavau baletą, klausydavau 1940ųjų muzikos kompiliacijas. Bet gitara buvo pradinis taškas.

Kaip atsirado Blouse?

Su Patricku mokėmės vienoje mokykloje, dalyvavome įvairių projektų veikloje. Tada pagalvojome, kad būtų smagu pabandyti groti kartu ir pradėjome įrašinėti. Paskelbėme keletą kūrinių internete ir mus pastebėjo leiblai. Tada prisijungė Jacob, garso inžinierius.

Tada atsirado Captured Tracks?

Taip, tikrai didžiuojamės, kad priklausome šiam leiblui. Tai – tarsi didelė bendruomenė, šeima. Visi labai draugiški. Planuoju įrašinėti savo solo koverių projektą ir Mac DeMarco man padės.

Kokie didžiausi tavo muzikiniai herojai? Ką labiausiai norėtum sutikti? Kokios svajonių kolaboracijos?

Labai mėgstu David Byrne. Jis – genijus, bet kalbėti apie kolaboraciją su juo turbūt kiek per daug pretenzinga. Žinoma, Lou Reed, ankstyvasis Leonard Cohen. Labai vertinu stiprius tekstus.

O ar randi ką nors sau iš nūdienos talentų?

Labai patiko nauji Tame Impala bei Ariel Pink albumai. Mėgstu daug naujos muzikos, bet man labai sunku su pavadinimais.

O kokia muzikinė situacija Portlande?

Čia dedasi šaunūs dalykai. Tai – mažas miestas, turintis didelę sceną bei daug aktyvių grupių. Aš kilus ir Los Andželo, bet man labai patinka gyvent tokiam nedidukam mieste. Viskas šalia, stiprus bendruomenės jausmas ir daug visko vyksta.

Kokie ateities planai?

Naujas albumas, turas po JAV ir Europą. Ir, žinoma, tikimės susukti video klipą.

Bangos Interviu Sūru

2 Replies to “Mini interviu su Blouse”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *