Beveik visus Suru.lt autorius pernai sužavėjusi Laurel Halo grįžta su antru albumu.
Meteorologiškai užvadintas Chance of Rain albumas pasirodė spalio 28 dieną. Ir jis yra dar keistesnis už išliaupsintą debiutinį Quarantine [2012].
Jame, kaip ir anksčiau, amerikietė generuoja mašininius pulsus, kurių… nebeužlieja savo saldaus vokalo padažu. Miksas gaunasi neeilinis ir sunkiai žodžiai apibūdinamas.
Įsivaizduokite elektroninę muziką, kuri yra pakankamai ritminga, kad galėtum pradėti linksėti ar koja mušt į taktą, bet pernelyg abstrakti, kad jau galėtum pakilt nuo kėdės šokiui. Ir jei net kuris kūrinys beveik išsiūbuoja tokiam veiksmui – iškart po jo seka „šlapias skuduras per snukį“ pernelyg meniškos/pretenzingos kompozicijos pavidalu (šitoj vietoj dabar turėtų groti Still/Dromos gabalas). Lyg kokie per toli pažengę Autechre arba mažai kam suprantamas neoklasikinės muzikos genijus. Bet čia, kaip sako rusai, „to whom how“. Juk akivaizdu, kad kiekvieno iš mūsų muzikinio akiračio ribos skirtingos.
Bet kuriuo atveju, net vaikai žino, kad sukergus lietų su saulę gausime vaivorykštę. Situacija šioje plokštelėje labai panaši: Laurel poezija netikėtai pavirsta šaltu rimtu, o nenusakomos struktūros įgauna gilias harmonijas. Tad patarimas čia vienintelis: tiesiog duokit Laurel laiko, užuot svaidytumėtės „užteks snarglių, duok byto, suka“ ar „išjunk tą variklį, kur mano melodija, kekše?“ frazėmis.
P.S. Viršelį paišė Laurel menininkas tėtis. Kažkuriais iš 1970-tų metų. Puikiai atspindi albumo nuotaiką šiandien.
