Šalyje, kuri savo nepriklausomybę prieš du dešimtmečius išsikovojo su roko muzikos pagalba, matome daug požymių, kad pats rokas nesuspėjo koja kojon su valstybe ir kažkur ten ir pasiliko. Mūsų šalį aplankantys atlikėjai dažnai Lietuvą „atranda“ tik karjeros saulėlydyje ir tampame viena iš stotelių paskutiniame pinigų surinkimo ture atsisveikinimo su mylinčiais fanai ture. Pamačius eilinį skelbimą apie kultinės, legendinės roko grupės „Scorpions“ atsisveikinimo koncertinį turą tokiu skambiu pavadinimu „Dabar arba niekada“ imi galvoti, kad gyveni „mamutų kapinėse“. Tokią grupę kaip „Scorpions“ reikia vadinti ne drambliais, o mamutais, nes jie išnyko jau kokius 6 kartus. Ir nors pop scena užveža vis daugiau šviežienos (Lady Gaga, Lana Del Rey), roko muzikos pusė orientuojasi vien į seniai kuriančius vardus, kurių auksiniai laikai dažnai jau praeityje (tačiau organizatoriams už Eric‘ą Clapton‘ą ar RHCP padėkoti reikia būtinai). O štai trečiadienį praūžęs Editors koncertas yra visiška išimtis iš šių visų išvardintų tendencijų. Editors susikūrė šiame amžiuje ir į Vilnių atvyko ne nusibaigti ant scenos, o pristatyti naujo albumo, kuris daugelyje šalių užkopė į TOP10.
Išgirdus naujieną, kad Editors atvyksta į Lietuvą, apėmė didelis smalsumas. Atmetant visas simpatijas/antipatijas pačiai grupei, šis koncertas domino kaip reiškinys. Vis tik festivalio Glastonbury pagrindinė scena ir du platininiai albumai Didžiojoje Britanijoje kalba patys už save, tačiau kilo klausimas – o kaip tai įvertins Lietuvos publika? Renginio organizatoriai nuolat linksniavo minėtus pasiekimus vis pridėdami, kad tai grupė, kuri nebekoncertuoja tokiose mažose erdvėse kaip LOFTAS, vadino tai stebuklu ir iš tikro su šiuo apibūdinimu galima sutikti. Tai buvo išskirtinis renginys mūsų šalies šiuolaikinio roko scenai, kuris kaip lakmuso popierėlis turėjo parodyti esamą situaciją. Ar kartu su tokiomis iniciatyvomis kaip Vilnius Music Week, kurios tampa ne tik muzikos švente, bet ir protina liaudį užsienio svečių paskaitomis šia tema, formuojasi patikimas alternatyvios muzikos klausytojų ratas, kuriems tą muziką galima vežti?
Prisipažinsiu nebuvau didelis šios grupės fanas. Tai yra kiek keista, nes asmeniškai esu nemažas post-punk‘o gerbėjas, kaip ir šiuolaikinės indie muzikos pats nepajutau kaip pradėjau klausyti vis daugiau ir daugiau. Editors galima vadinti šių dviejų stilių kūdikiu, ne veltui grupės lyderio Tom Smith baritonas dominuojantis daugelyje dainų yra dažnai lyginamas su Ian Curtis („Joy Division“) ar Robert Smith („The Cure“), o jų stilius įvardijamas – dark indie rock, post-punk revival. Mano santykis su Editors toks, kad buvau perklausęs jų albumus, bei paklaustas būčiau galėjęs įvardinti dainas „Munich“ ar „Papillon“, bet nieko daugiau. Todėl nors ir vertinau Editors dėl jų pasiekimų, muzikine prasme turėjau daug dvejonių dėl ėjimo į koncertą, manau, tai visai atspindi ir Lietuvos situaciją. Čia aš įžvelgiu paradoksą. Nors Depeche Mode surinko 25 tūkstančius gerbėjų į Vingio parką (tame tarpe ir mane), paprastam lietuviui, indie roko muzikoje daug artimesnis „Arctic Monkeys“, „The Strokes“ ir t.t. skambesys. Editors, kurie vietomis turi labai daug „depešiškų“ elementų, (ypač trečias jų albumas) tampa per tamsūs ( o dar sako, kad rytų europiečiai liūdni ir labiau linkę į depresiją…). Dvejojau dėl studentui nemažos renginio kainos. Nors ji ir buvo adekvati tokio masto grupei, vis tik šalys, kur jie daug populiaresni (reikia atkreipti dėmesį, kad labiausiai dėl jų pamišusios Beneliukso šalys, ten net ir 4 albumas užkopė į pirmas topų vietas) moka tiek pat – apie 30-35 eurus. Kita vertus „Scorpions“ atsisveikinimo koncertas ir tai kainuoja tuos pačius 120Lt…
Taigi ieškant už ir prieš, kurie išsklaidytų dvejones, priežastis eiti į koncertą atsirado visai netikėtai. Tai apšildanti grupė. Belgų indie roko grupė Balthazar mane tiesiog nupirko. Likus porai savaičių iki koncerto mano ausys nuolat gyveno su kuriuo nors iš dviejų šios grupės studijinių albumų. Ir čia turbūt kaltas tas švelnus indie skambesys, kurio šalininku save laikau. Viską puikiai paaiškina faktas, kad šią grupę prodiusuoja Noah Georgeson – žmogus stovintis šalia Devendra Banhart ir „The Strokes“ albumo „Angles“ (na jis nėra stebuklas ir turbūt silpniausias, bet… ). Taigi nuo Balthazar ir prasidėjo koncertas. Ši grupė mane žavėjo vokalo ir skambesio universalumu, o stebint juos gyvai tai tik dar labiau išryškėjo. Belgų „indie muzikos ansamblį“ sudaro keturi vyrai ir viena mergina. Minėtas universalumas kyla iš to, kad grupė neturi aiškiai išreikšto pagrindinio vokalo, nes šia role yra dalinamasi dviese, o jiems dar pritaria moteriškas back vokalas. Uždainavus vienam iš vokalistų Maarten Devoldere užplūdo panašus jausmas, kaip „The XX“ koncerte, balsas labai priminė sodrų Oliver Sim prikimimą. Nuolat kintančiam vokalui pritarė kintantys instrumentai, nes turbūt tik būgnininkas visą koncertą išgrojo su būgnais. Kiti grupės nariai vis keisdavo styginius instrumentus sintezatoriais ir atvirkščiai, retkarčiais smuikas pridėdavo indie-folk skambesio. Turbūt sėkmingiausiai lyginant su studijinėmis versijomis buvo atlikta daina Fifteen Floors, kuri buvo labai sėkmingai ištęsta. Žinoma kiek liūdino publika, kuri parodė, kad jie nėra labai linkę linksmintis pagal grupių, kurių nežino muziką. Taip pat komiškai atrodė, kai visi pradėdavo ploti grupei padarius muzikinę pauzę (o tai labai mėgstamas Balthazar elementas). Paskutinė daina Blood like wine užbaigiama accapella, kur dainuojant eilutę „Raise your glass to the nighttime and the ways“ visa grupė iškelia instrumentus ir ji kartojama kelis kartus, tačiau tarp eilučių paliekamos didelės pauzės. Kai publika ketvirtą kartą klaidingai pagalvojo, kad jie jau baigė, atlikėjų veiduose buvo galima įžvelgti šypseną. Tačiau, po koncerto kalbinant grupės narius (kurie labai noriai bendravo su menka gerbėjų saujele) jie pripažino, kad iš visų turo koncertų šitas jiems patiko labiausiai(tą patį savo Twitteryje rašė ir Editors vokalistas), gyrė loftą – „It‘s nice and dirty place“ ir žadėjo, kad jei tik bus proga sugrįš atlikti pilną programą. Net kvietė atvykti jų paklausyti vasario mėnesį Berlyne, bei siūlė nemokamus bilietus.
Na ir žinoma, šiek tiek po devynių prasidėjo tai ko visi susirinko – Editors koncertas, kuris publikai padovanojo nepilnas dvi valandas emocijų. Nors kaip minėjau nebuvau grupės garbintojas, tačiau nuo pirmų dainų likau nupirktas, nes kažkokių priekaištų negalėjai turėti. Gyvai tai skambėjo puikiai, publika gavo aukščiausio lygio šiuolaikinio roko produktą. Koncertas, kurį sudarė 21 daina neprailgo, o pats setlistas pasiūlė puikų mišinį sudarytą iš visų grupės albumų (be abejo, daugiau dėmesio skiriant ketvirtajam, nes tai jo turas). Man asmeniškai, didelis atradimas buvo tai, kaip Editors gerai skamba (ir atrodo) gyvai. Nors kai kurie albumai gana skirtingi, ir kaip jie patys yra sakę, per tą dešimtmetį jų skambesys kito, viskas tą vakarą suskambėjo ir derėjo tarpusavyje. Turbūt didžiausias atradimas buvo Tom Smith kaip grupės frontman‘as, kaip kurėjas, kurį drąsiai galima statyti šalia 21 amžiaus ikonų Alex Turner‘io ar Julian‘o Casablanc‘os. Grupės vokalistas spinduliavo charizmą tiek savo judėjimu, tiek vokalu. Pastarasis elementas buvo net universalesnis nei aukščiau iškirtas grupės Balthazar vokalas, tik vienintelis skirtumas, kad Tom Smith yra vienas žmogus. Koncerto metu galėjai išgirsti baritono varijuojančio tarp Ian Curtis ir Nick Cave, ar net falceto, kurio atsirado naujausiame albume. Kitas elementas verčiantis žavėtis – tai dainų tekstai, kuriuos rašo pats Tom Smith, tamsūs ir pakankamai gilūs, ko dažnai pritrūksta šiuolaikinėje muzikoje. Vienu metu net apėmė jausmas, kad būtų įdomu paklausyti labiau akustinės programos, kad geriau girdėtųsi tiek pats vokalas, tiek būtų lengviau išgirsti ir žodžius… Editors pasirūpino ir tuo. Ties koncerto viduriu užgrojo daina iš naujo albumo The Phone Book kuri skambėjo pačiam Tomui grojant akustine gitara ir tik nuo vidurio prisijungiant elektrinei. Buvo gerą stebėti sustingusią publiką, kuri tik dainos gale prisiminė, kad pasirodo moka ir šios dainos žodžius, stebėti sunkiai kvapą gaudančias merginas (galima jas suprasti, išsilydžiau ir aš). Tai turbūt galima įvardinti kaip antrą didžiausią atradimą – Editors akustinė pusė. Grįžęs puoliau ją „nagrinėti“ ir išvada peršasi tik viena, negaliu nesutikti su vienu Youtube komentaru – „Editors should release an acoustic album“. Na, o po ramios dainos Editors vėl grįžo į save ir tiesiog „išnešė“ publiką. Galiausiai visą koncertą vainikavo jau encore dalyje atlikta ilgesnė hitų hito „Papillon“ versija.
Ar koncertas geras, dažnai gali spręsti iš to ar grįžęs labai pradedi klausyti tos grupės ar vis tik tos emocijos greitai pasimiršta. Nors porą dienų klausau vien Editors visokiose formose nuo live‘ų iki Tom Smith solinės kūrybos, vis tik tai, kad tai yra festivalių ir stadionų atlikėjai, jautėsi. LOFTAS jų muzikai atsiskleisti yra mažoka vieta. Toks jausmas, kad garsistas viską suderino lyg tai būtų festivalis, ne prie to yra pripratęs, tačiau erdvė buvo ne ta. Ir muzika negalėjo pilnai atsiskleisti ne dėl grupės kaltės. Ji talpino ne dešimtūkstantines minias, o vos tūkstantį žmonių. Ir jeigu grįžtant prie koncerto kaip prie muzikinio reiškinio, šis reiškinys nesugebėjo surinkti ir to tūkstančio, o tai tikrai liūdina. Organizatoriai atskleidė, kad renginys buvo nuostolingas. Šis faktas turbūt po tų užkeltų emocijų po koncerto grąžina į esamą realybę. Ir tai patvirtina, kad reklamoje vartotas žodis „stebuklas“ nebuvo tik marketinginis epitetas norint pritraukti daugiau žmonių. Tai buvo tiesa. Galime tik spėlioti ar greitai sulauksime panašaus masto indie scenos atstovų Lietuvoje. Tačiau viltis išlieka. Ačiū loftui už renginį. Reikia tikėtis, kad bent jau yra vilčių jog Balthazar sugrįš.
Tekstas: Arnas Zdanovičius
Foto: Gabrielė
[nggallery id=626]
Pavėluotai su komentaru, bet į temą. Panašu, kad Balthazar’ai tamstai nemelavo- jų internetiniame puslapyje paskelbta, kad vasario 5d jie grįžta į Vilnių, ir į Loftą:)