Spektaklis Dialogai (choreografės Agnė Ramanauskaitė ir Brigita Urbietytė) – toks moteriškas, kad baisu net pradėti prie jo liestis. Galiu prisipažinti, kad niekada iki galo nesupratau feminizmo ir savo santykio su juo, išskyrus tai, kad šalyje, kuri LDK laikais viena pirmųjų suteikė moterims (bajorėms, tiesa, ne visoms) tiek teisę paveldėti turtą, kas tuo metu buvo retenybė, tiek apskritai plačias teises ir laisves, feminizmas yra visų pirma, visuomenės sekliai suvokiama, antra – per daug nuvertinta sąvoka. Todėl moteriškas švelnus kalbėjimas, išreiškiamas ne kūriniais vaikams, ir pabrėžtinai ne monologo forma, labai džiugina. Labai aiškiai per visą spektaklį kalba moteris ir būtent apie tai, ką reiškia būti moterimi – apie moters pastangas atitikti reikalavimus (nors iš esmės tai būdinga tikrai ne vien moterims, gal tik ta našta sunkesnė), apie moterį kaip objektą (žvilgsnio. minčių. istorijos), apie grynai moterišką buvimą, draugystę, svajones ir ilgesį. Šiek tiek apie vartotojiškos visuomenės ydas, komunikaciją sinchroniniais monologais, tariamai natūralią tariamos laimės šypseną, moterį kaip vartojimo ir netgi prievartos objektą, bet švelniai. Užuominomis. Labai subtiliai. Spektaklio, tiesa sakant, buvo šiek tiek baisu eiti žiūrėti dėl jo reklamos stilistikos, bet apie scenografiją ir kostiumus negali pasakyti kitaip kaip „geri“. Scenografija drąsi, atrodo, buvo begalės vietų, kur galėjo įklimpti ar nuslysti į kažką, svetima meninei kokybei, bet išvengė visų galimų pavojų.
Agnė Ramanauskaitė, kuri visada yra labai charakteringa, šičia kaip visada nuostabi, tik kartais atrodo, kad ir čia ji vaidina vis tą patį personažą iš Du vargšai rumunai arba Poliklinikos. Tą patį, nors tu ką. Ar tik neima prie jos klijuotis personažo štampas?
Spektaklio komunikacija, regis, žiūrovą šiek tiek apgauna – ji sako: ateik, mes tau parodysime miesčionišką pramogą (terminą „miesčionis“, kuris kažkodėl kartais suprantamas kaip „miestietis“, žodynas apibrėžia – menkinamai smulkių, savanaudiškų interesų ir siauro akiračio žmogus). O atėjęs ir žiūrėdamas į švelnų, subtilų, tačiau visgi nėrimą į būties esmę ir moters įvaizdžio dekonstravimą – ne vienas žiūrovas reaguoja sutrikusiu juoku. Gal ir gerai – prie aukšto meninio lygio išraiškos formų visuomenę reikia pratinti – kaip nors švelniai, kad pirmąkart nebūtų baisu. Visgi spektaklis labai eklektiškas, kas iš esmės šaunu ir, matyt, skirta perteikti postmodernios moters įvaizdžių įvairovę, bet kai kurie spektaklio momentai balansuoja tiek kičo riba, net jei tai būtų žanro parodija, ir tai, viename spektaklyje su grynu, jautriu, paveikiu šokiu, kelia mintį apie norą įtikti abiems pusėms – tiek atėjusiems ieškoti meno, tiek miesčioniškos pramogos. Berods romėnai turėjo dievą Janus, turintį du veidus, žiūrintį abiem kryptimis, matantį praeitį ir ateitį. Atrodo, ar tik šiek tiek ne per daug tokio į abi puses žiūrinčio, kiekvienai pusei po lygiai padalinančio dievo Lietuvos teatre?
Nepaisant kai kurių abejones, ar jie tikrai buvo būtini, sukėlusių momentų, tai berods vienas iš spektaklių, kuriuos norisi eiti žiūrėti ne po kartą. Ir smagu po jo sugrįžti namo. Visgi Janus yra durų, vartų, pradžių ir pabaigų dievas.
