Depeche Mode – Delta Machine

2013-03-26      8 KOMENTARAI  

Depeche_Mode_-_Delta_Machine

Depeche Mode – jau seniai ne ta grupė, kuri leistų revoliucingus albumus (paskutinis toks buvo prieš 20 metų). Penkiasdešimtmečius atšventę ponuliai stato ant saugios kortos. Kaip kokie Red Hot Chili Peppers ar… Rolling Stones.

Nuo plėšraus ir dramatiško Songs of Faith and Devotion [1993] jie reguliariai, lyg preciziškas šveicarų laikrodis, kas 4 metus iškepa po blyną (studijinius albumus atskiesdami singlu, remixų ir šiaip bestų kompiliacijomis). Tačiau tik vienintelis Ultra [1997] buvo (taip iš tikrųjų!) sukurtas. Keturi sekę paskui – tiesiog „atidirbti“. Apeliuoju į Roberto Aleksandro Šumano posakį „Talent works, genius creates“. Jei Playing The Angel [2005] dar buvo klausomas – tai Exciter [2001] ir Sounds of the Universe [2009] neišeina pavadinti kitaip nei impotencija ir nesusipratimu, atitinkamai. Tačiau net tas pats silpnas SotU turėjo perlą – Wrong.

Žemiau pabandžiau grafiškai pavaizduoti DM albumų gerumo kreivę (vadovaudamasis subjektyviais asmeniniais vertinimais).

DM_81-13

O iš būsimo albumo nieko nesitikėjau. Net jei grupės nariai žadėjo, kad tai bus Violator ir SoFaD vaikas. Nes juk visi paskutiniai darbai būna „best album we have ever done“.

Artėjantį koncertinį turą skelbiančios spaudos konferencijos metu pristatytas naujas gabalas (įmantriai užvadintas Angel) tik patvirtino šį faktą, kad senukai nebekuria, o tik dirba.

 
Smagu buvo pamatyti bent tai, kad jie negaili investuoti pinigus į darbo įrankius ir leidžia sau prabangą naudotis geriausia analogine aparatūra pasaulyje. Kaip vierchų vierchai.

Pateisinama, nes jie ko gero jau žino, kokia suma pasipildys kiekvieno iš jų sąskaitos po to, kai spalio mėnesį baigsis koncertai už Atlanto. Tik gaila, kad viskas taip nuspėjama ir apskaičiuota. Be staigmenų ar maišto. Tik šaltas biznis. Ir viskas tai jau buvo, tiek turą pristatanti konferencija, tiek pats turas, tiek keturi (spėju, kad bus būtent tiek) albumą reklamuojantys singlai, tiek po albumo pasirodysiantis The Singles 99>15 (arba The Best of – Volume 2) rinkinys…

Grįžtant prie albumo… Vasario 1 dieną startavęs singlas Heaven dar kartą patvirtino, kad DM išsibezdėję ir inovacijų nebus.

 
Ir tik nereikia kontrargumentuoti banaliomis frazėmis „reikia įsiklausyti“… Tokius „prabangius“ gabalus palikim rašyti serui Eltonui Džonui.

Delta Machine pagal gero tono taisykles prasideda ir baigiasi atitinkamai užvadintomis Welcome To My World ir Goodbye dainomis. Pirmoji alsuoja ta pačia nuotaika, kaip ir prieš pusmetį pristatytas Angel (ir net sklandžiai pereina į ją). Tokia pat per skausmus išspausta, blanki ir apie nieką.

Secret to the End – pirma iš šešių Gahano parašytų dainų šiam albumui. Nėra bloga, tik tas priedainis apie should have been you yra kiek nuobodokas. Galėtų būti įvairesnis. Matyt, norėjo prisidengti monotonija ir minimalizmu. Dviejų akordų pragrojimu (nuo 04:24 sek.), ko gero, buvo bandyta būtent tai pabrėžiti.

O štai My LittleUniverse jau nebeapsimeta minimalistine, bet tokia tikrai yra. Lyg koks Mark Bell prodiusuotų Björk. Arba AGF maigytų Ellen Allien tešlą. Aišku, kai idėjų trūksta – gali išsisukinėti ir tokiais būdais. Bet skamba pakankamai naujoviškai ir įtikinamai.

Slow akivaizdžiai norėjo tapti jaunesniuoju gašliojo numerio Surrender broliu. Pavyko tik iš dalies. Martino potraukis bliuziniams motyvams (pageidautina su ghospel pritariančiais vokalais) mums seniai pažįstamas, tik šičia trūksta dramatizmo ir gylio.

Po tokios agonijos antras Deivo autorystės gabalas Broken skamba kaip atgaiva. Neįmanoma nepastebėti, kad ponas Gahanas šioj srity smarkiai patobulėjo. Tik gaila, kad lieka nežinomas procentinis jo įnašas į dainų rašymą ir kokią dalį darbo atliko ponas Kurtas Uenala. Bet kuriuo atveju daina graži. Priedainio metu girdimas netgi kažkoks vilties prošvaistis (I will catch you… you can make it…), nebūdingas DM kūrybai.

The Child Inside – etatinė Martino baladė. Paties sudainuota. Suprantu, kad dainuoja apie tai, kad nereikia suaugti. Sekančio numerio paskirtis – pažadinti klausytoją ir įrodyti, kad 50-mečiai dar turi parako šiknoj. Soft Touch / Raw Nerve – pernelyg tiesmukas ir primityvus, bet gyvų koncertų turėtų gerai eiti.

Should Be Higher man paženklina antros – geresnės ir stipresnės – albumo pusės pradžią (dvigubo vinilo antra plokštelė prasideda būtent šia daina). Ir tai labiausiai vykęs Gahano bandymas šiame albume. Skoningi analoginai, slogi/klampi atmosfera ir aukštas priedainis. Vienintelis priekaištas iš mano pusės šitam gabalui – ne tą tonaciją jie pasirinko love is all I want eilutės metu. Tikėjausi (prašėsi) šiek tiek kitokio posūkio.

Alone – akivaizdus favoritas nuo pat pirmos perklausos. Agresyvus, plėšrus ir kartu melodingas. Maniau, kad Wrong yra neperspjaunamas, tačiau šitas numeris suteikia vilčių. Prognozuoju, kad turėtų tapti sekančiu singlu.

 
Tuo tarpu bent jau kol kas jų pasirinkimas – akivaizdus. Soothe My Soul tai toks labiau elektrifikuotas Personal Jesus (ypač jei gabalą atlikinėtų Covenant), apskaičiuotas plačioms masėms, banalus ir nuspėjamas, blizgantis kaip šiuolaikinė estrada (su Nicki Minaj, Selemonis ir Rihanomis priešaky). Šiandien netgi teko girdėti kaip Radiocentras su Vyteniu kažką bandė mykti derz only uon uej… Jau girdžiu, kaip Vingio parkas oš.

Depeche_Mode_-_Soothe_My_Soul
neklauskit, prie ko ta troba

 

Goodbye – dar vienas bluesy numeris. Johnny Cash jį būtinai būtų koveriavęs, jei tik būtų gyvas. Lažinuos, kad šia daina trio baiginės turo vakarus. Good-good-bye, jiems pritars stadionai.

Long Time Lie įdomus tuo, kad jo autorystė priklauso Gahan/Gore tandemui (bent jau taip teigia kreditai). Pirmas toks atvejis DM istorijoje. Galėjo būti ir blogiau. Kaip antai pvz. Happens All The Time – išspausta daina, kurią turėjo palikti kurio nors singlo b-pusėje. Tas pats pasakytina apie Always, kuri labiau primena Goro eksperimentą. Užtat b-side likimo jau nusipelniusi All That’s Mine verta garbės būti albume. Čia depešai ir vėl matuojasi savo analoginių aparatų galimybėmis.

Apskirtai Delta Machine gausiai pasižymi skaniais analoginiais fintais saikingai ir skoningai pabarstytais šen bei ten. Ben Hillier nusipelno bent jau paplekšnojimo per petį už tai (beje, pasirodo, tai finalinis trilogijos albumas su šiuo prodiuseriu). Flood’ui irgi yra už ką paspausti ranką. Kitas dalykas, kuris man patinka šiame albume yra tai, kad jis paprastas. Nes juk (sako) genialumas paprastume.

Gaila, aišku, kad jau niekada nesulauksime antro Violator ar SoFaD, bet tai yra akivaizdu. Nes tokiems albumams sukurti reikalinga kančia, vidinis nerimas ar gyvenimo smūgiai. Kartais dirbtiniais katalizatoriais gali pabūti alkoholis ar narkotikai. O depešų atveju taip nėra (šiuo laikotarpiu). Jie tiesiog dirba ir stengiasi pasiekti rezultatą mažiausiomis sąnaudomis (o parsidavus Columbia gigantui jų ateitis dar labiau atrodo užtikrinta). Tad belieka pasidžiaugti, kad jiems gavosi visai ne taip blogai, kaip galėjo atsitikti.

Depeche_Mode_-_Delta_Machine_back

Bangos Šviežia

8 Replies to “Depeche Mode – Delta Machine”

Leave a Comment

Your email address will not be published.