Pasaka „Naktis Sviliškių gatvėje“

Nauja jūsų pačių sukurta pasaka „Naktis Sviliškių gatvėje“.

Pyzdina per kaimą paršiukas Čiukas – verchas, tik iš zonos grįžęs, cigaretė dantyse, cepūra nechujova ant kaklo, mobylka tik tik Naujanuose nupista, krč eina ir pochui jam. Eina ir girdi:

– Sapnuok bjaurybe!!! Tuoj aš tave prigriebsiu už subinės.

Faktas tas, kad niekas pasaulyje nenorėjo gyventi Sviliškių gatvėje ir tik bebaimiai ir bepročiai galėjo ten reziduoti. „O mes Šiauliuos Sviliškių gatvės tai neturim“ – sufilosofavo Čiukas, savo ružavoj galvelėj prasklaidęs dar ružavesnius šios nakties atsiminimus – „galbūt ir gerai – blogis čia žaisti“. Bam Bam Bam Bam. Ogi pas Seriožą, seną kaimo pyderą tūsovkė. „Ble“ – susimąstė Čiukas – „senai aš jau tūsinausi nachui. Ir kiaunių seniai nematęs, tą lochą Mikę kalėjime pisdavau ir tiek.“ Čiukas, kaip žinia, kaliūzėje išmoko visokių nekošernų biznio modelių. Pradėjęs susirašinėjimu pagal skelbimus su visokiomis kieto kumščio ir pimpalo ištroškusiomis sunkiai dirbančiomis vienišomis daugiavaikėmis provincijos moteriškėmis idant susišaudyti medžiagos ilgalaikiams pasimatymams, perėjo prie pencinykų gąsdinimo SMS žinutėmis apie visokius jų artimuosius ištikusius apokaliptinius scenarijus idant gauti biškelį apyvartinių lėšų, nekalbant apie įvairią verbalinę ir neverbalinę komunikaciją su vietine publika siekiant užtikrinti išimtinai vienos krypties eismą išangėje.

Čiukui jo išdidumas neleisdavo važinėti troleibusais. Tačiau kai 21 maršrute pradėjo dirbti Nadežda, jis negalėdavo išlipti iš jos troleibuso, važinėdavo visą dieną ir kimšo savo kiauliškas smegenis kiauliškom mintim. Tuom pasinaudojo Fredis. Pasitaisęs savo kepurę su snapeliu, Fredis prakaituotu delnu tamsoje apčiuopė kažką minkšto. Skylutė. Dar viena… Šnipas ble… Fredžiui dažnai gyvenime tokiose situacijose pakišdavo kiaulę. Čiukas tik pyst iš kanopos… „SCOOORE!!!“ – iššiepęs savo zeko snukį šaukią paršas. O tuo metu Fredis, gulėdamas ant žemės, bandė išsikviesti mentus, bet kadangi jo priauginti nagai buvo labai ilgi, tai padaryti buvo labai sunku.

– Čiukai, perleisk vairalazdę Nadeždai,- sako Fredis – Ji tikrai geriau vairuoja.

Čiukas įtikinamai papurtė galvą ir dar su didesniu įniršiu užgulė vairą. Miestas po truputį ėmė skęsti chaose. Paršiuką Čiuką verčiant į Anglų kalbą, gaudavosi Chuck’as, tatai jam pridėdavo 3,14 arklio galių.

– Fredi Kriugeri, girtas būdamas dabar mane išpistum stačią? – paklausė Čiukas.

– Pizdiec. Paršų sapnuose nardau, – pagalvojo Fredis.

Čiukas ant vakaro pasikvietė visai neprastų kiaulaičių kad pavizgintų jam uodegikes. Galbūt tai jam padės pamiršt Nadeždą, kuri jau kuris laikas nebesidairo į galinio vaizdo veidrodėlį. Ji vakarais po darbo filmuodavosi porno filme tam, kad galėtu nusipirkti naujas padangas savo troleibusui X\C XC.

Nadežda grįžo pas Čiuką ir paprašė, kad iš „sklepo“ atneštų alaus, čipsų ir pačioką malborkių raudonų. Mat šiandien dėl šalto oro troleibusu nevažinės, o Fredis be užmokesčio neduoda pist. Savo sroko pabaigoje Čiukas buvo tikras viarslinykas, bachūras ir filosofas, žiniasklaidos numylėtinis, o tokiems tik į politiką. Paties įkurto visuomeninio judėjimo “Koldūnai su spirgučiais” pergalė savivaldos rinkimuose, koalicija su „Tvarkos ir teisingumo partija“ ir mero postas buvo tik dėsningumas mesti šuns išmatą, kuri labai tiko Naujametinės šventės stalui Sviliškių gatvėje.

– Pabaiga –

Kaip visada kviečiame rašyti sekančią pasaką.