Poliça yra pop grupė iš Mineapolio. Kuo garsus Minesotos kraštas? Timberwolves ir tuo, jog ten neva iš tikrųjų dėjosi įvykiai atvaizduojami Fargo. Maždaug. Gal dėl to (periferijos sindromas?), o gal dėl noro užsirašyti naujų palaikymo balsų, grupė įrašė opių Amerikos bėdų albumą – United Crushers. Jame gvildenamos temos: policijos brutalumas, socialinė nelygybė, gentrifikacija, narkotikų prekyba. Tą neblogai atspindi albumo viršelyje išsinuoginusi “nėščia” vokalistė Channy Leaneagh.
Kai albumas pradedamas eilutėmis Whatchya wanna be when you’re big enough to see it’s all shit/It’s all shit it’s all shit/I’ve got mine, I’ll be fine, reik suimti ausis į rankas ir klausytis.
Kiečiausia albumo vieta yra Wedding, tik su jo video galėjo ir rimčiau padirbėti. Bet kuriuo atveju, man patinka, kaip šioje vietoje konstruojami lyriksai. Every voice is like a click/ Trigger after trigger/ We don’t even know we’re sick.
Arba:
Saying hands up
The bullets in
God so silent
Bed of nails
Chains that sail
Ash and rope
Pay my bail
Grupė dar kiek tęsia politikavimą su Top Coat. Bet iš esmės po to albumo nuotaika ir braižas keičiasi. Gabalai labiau padriki ir nebeneša kažkokios itin svarbios žinutės.
Taip ir nesupratau, kaip jie norėjo priversti klausytoją šokti, nusodinę su šitomis politinėmis žinutėmis. Lyriksai – dar vienas dalykas. Muzikine prasme, Poliça, panašu, jog ne tik netobulėja, bet važiuoja žemyn. Jeigu debiutiniame Give You The Ghost buvo tokie šmotai kaip Dark Star, Lay Your Cards Out ar Wandering Star, o antrajame LP, nors ir kiek pavėpusiame, muzikinio užtaiso netrūko, šiame albume kažkokių įdomesnių muzikinių viražų – nėra. Sintezatoriai kuria tik foną, tačiau visiškai neaugina atmosferos ir nebarsto druskos ten, kur jos gyvybiškai reiktų.
Todėl tik septyni su geležinkeliu. Kitą kartą negailėkit pipirų.
