Lietuvio vyro tautiniams rūbams kažko trūksta. Ir tai ko trūksta – tai kirvis už juostos. Gal būt mažas, simboliškas – bet kirvis.

Ilgai mąsčiau – kodėl man nepatinka lietuviški tautiniai vyro rūbai. Kodėl nenorėjau, net vaikystėje, savo bekompromisio fanatiško lietuviško nacionalizmo sužydėjimo metu, dėvėti lietuviškų tautinių rūbų? Manau, kad lietuviški tautiniai rūbai neatskleidžia tikro lietuviškumo. Tai – vargdienio apdaras, taikaus, nuolankaus pilkasermėgio drapanos. Kažkur savo viduje instinktyviai visa esybe prieštaravau tam įvaizdžiui.
Giliai, smegenų vingiuose ir genuose užkoduota informacija nenorėjo susitaikyti su aplinkos peršama idėja, kad lietuvis varguolis pilkasermėgis tik liūdnai dejuoja, graudžias dainas dainuoja, apverkinėja savo sunkią dalią nuolankiai parkritęs ant kelių. Esą – taip turi būti – tokie mes lietuviai esame – apgailėtini vyžoti varguoliai…. Kita vertus, ir su tomis vyžomis ir pilkomis sermėgomis liūdnai ir graudžiai dainuodami kažkada nuėjome iki pat juodųjų marių ir iki maskovijos ir totorių…. Keisčiausia, jog visi pas kuriuos tada nuėjome – buvo laimingi; lietuvius pažinę vainikus pynė ir Lietuvą puošė padoriai. Ir vergijos niekur nebuvo – tik duoklę mokėjo – kad labai graudžiai nedainuotume.
O, gal senovės lietuviai buvo tokie varguoliai, kad nebuvo ką iš jų atimti… nes net ir lietuviškose pasakose sekama – kad esi visiškas ubagas tai tada iš kirvio sriubą verdi…. o pasrėbę kirvio sriubos lietuviai dar ir pašokdavo šoki vadinamą „Kirvis“ O kai bešokant „Kirvį“ netyčia kokiam nemitriam artojėliui berneliui skildavo makaulė, lietuviškos mergelės graudžiai malonias dainas dainuodavę: „Man nereikia artojėlio – man tik reikia kareivėlio…“
Nuo pat mažens man tiesėsi rankos į kirvius ir peilius. Vaikystėje gaminau kirvelius iš visko kas papuolė po ranka – iš senų vonios čiaupų rankenų, iš geležies gabalėlių. O smagiausia būdavo pastvėrus mažuti tikrą kirveli lakstyti po senelio sodybą ir kapoti kas po ranka papuolė. Gavau į kailį už sukapotas duris, nukirstą drebulę ir labiausiai gavau už bandymą nukirsti liepą. Liepa deja po to nudžiuvo. Prisimenu senelio žodžius -„Žmogau, žmogau – ir širdies neturi ir dievų nebijai, kad tokį medį išniekinai…“ Bet gi ne ąžuolą kirtau. Lietuviški ąžuolai man visada buvo šventi….
Žavėjausi sakmėmis apie kunigaikšti Margirį, Punios valdovą – skrajojantį sau ant bėrio ir skaldžiusį kirviais galvas visokiems niekadėjams. Mėgiamiausia mano daina buvo „Galanda kirvius, kalavijus aštrius ir juodbėrį žirgą balnoja…“ Gerai, kad niekam kirveliu į galvą neužtvojau norėdamas patikrinti ar tikrai galva skyla.
Širdis prisipildydavo džiaugsmu nuėjus į muziejų ir pamačius kirvius nuo pat bronzos amžiaus iki modernių inkrustuotu XVI amžiaus alebardų.
Tuo pačiu metu muziejuose nekenčiau XIX amžiaus lietuviškų vyro tautinių rūbų – nes visa tai nieko bendro neturėjo su tuo ką jaučiau – nebuvo nei kiaunės kepurių, nei meškenų apsiaustų, ir net mažučio kirvelio prie juostos. Širdimi jaučiau kad lietuvis ir kirvis – kažkaip keistai tvirtai susieti ir niekaip negalėjau suprasti kur dingo kirvis?.
Kaip lietuvis prarado kirvį ir kam tai buvo naudinga?
Nesigilinsiu į istoriją – yra daugybė atvaizdų vaizduojančių lietuvius su kirviais rankose pradedant turbūt XI-XII amžiumi – dauguma iš mūsų tikrai matėme XVI amžiaus Vilniaus miesto žemėlapį. Deja – tai turbūt paskutinis tikras lietuvio vyro atvaizdas – du lietuviai spalvotais žiponais su kirviais už diržo ar rankoje aiškinasi santykius.
Pavertus lietuvį vergu kirvis iš lietuvio rankos išnyko – lietuvis su kirviu niekam nebuvo reikalingas – nes kirvis lietuvio rankoje buvo nenuilstamos kovos už laisvę simbolis. Lietuva XVI amžiuje praktiškai prarado nepriklausomybę, buvo iškirsti paskutiniai šventieji ąžuolynai ir sugriauti pagoniški aukurai. Taigi, šimtmečius gynęs lietuvio laisvę ir tikėjimą kirvis atimtas iš lietuvio rankų buvo panaudotas sugriauti tam kas lietuviui buvo švenčiausia.
Maždaug tuo pačiu metu į Lietuvą atėjo spausdintas žodis ir raštas. Deja, iki tol lietuviai rašto neturėjo. Ilgainiui, naujas rašytinis žodis, kontroliuojamas nesuinteresuotų lietuvių laisve, įvairiausių okupantų ir parsidavėlių (- „į Čičinsko puikų dvarą … suvažiavo daug svečių…. sako jis nuo priešų gavo aukso kupinus puodus…“) padėjo pamiršti tautosaką, spalvotus žiponus, kirvius už diržo, kirvio šokius ir garbinga lietuvišką praeitį. Spausdintas žodis sukūrė naują lietuvio įvaizdį paversdamas lietuvį vyžotu pilkasermėgiu, nusmurgusiu būru.
Paskutinės okupacijos metu, tas nusmurgusio, žiurkes valgančio lietuviško būro įvaizdis buvo gudriai skatinamas ir stiprinamas. Lietuviška atsilikimą ir apsileidimą atspindinti poema buvo puikiai išleista, papuošta gražiomis nusmurgusių girtuoklių, lietuviškų būrų graviūromis.
Kurgi ne – juk su dideliu vargu per dešimt metų išmušusi iš lietuvio rankų automatą Sovietų valdžia turėjo kažką į tas rankas įdėti ir įdėjo tikra lietuvišką XVIII a pabaigos (Lietuvos valstybės žlugimo laikų) poemą. Lietuviai turėjo džiaugtis ir didžiuotis tokia „šlovinga“ lietuviško nuolankumo ir apsileidimo istorija ir buvo skatinami prieš vėją nepūsti ir svetimoje bažnyčioje žvakelių nedegioti.
Sovietų okupacija skatino ir XIX amžiaus -Carinės Rusijos okupacijos laikmečio – (vieno iš tamsiausių šimtmečių tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje) lietuviškas graudžias dainas, lietuviškus tautinius rūbus, ir lietuviška virtuvę kurioje neliko nieko lietuviško. Mėgstu koldūnus, balandėlius, cepelinus ir bulvinius blynus – bet tradiciniai lietuviški žvėrienos kepsniai man labiau prie širdies. Vietoj saikingo tradicinių sveiko lietuviško alaus ir midaus vartojimo („alų midų gėriau – burnoj neturėjau..“) buvo skatinamas atimantis protą ir lietuviškumo pamatą griaunantis – lietuvišką šeimą ardantis degtines gėrimas: – „kas geria vyną, alų – o aš degtinėlę – kas bučiuoja sena bobą – o aš mergužėlę…“
Okupantai ir jų parsidavėliai pakalikai šimtmečius bandė padaryti viską ką gali, bandydami paklupdyti, pavergti ir palaužti lietuvį.

Lietuviui niekada nebuvo lengva išlikti lietuviu.

Kirvis kabantis ant lietuvio tautiniu rūbų diržo – tai tas pat kaip Vytis Lietuvos herbui. Nuimk Vyti nuo herbo ir liks tik raudonas dugnas. (Beje, atrodo kad kažkas neseniai bandė panaikinti Vytį kaip archaišką ir neatitinkantį laikmečio dvasios).
Lietuviui kirvis -tai tas pat kaip škotui – kiltas ir dūdmaišis, amerikiečiui – stetson skrybelė, kaubojiški batai ir šešiašūvis revolveris, suomiui- peilis; gruzinui- kindžalas…..

Kol lietuvio gyslomis teka nors lašelis tikro lietuviško kraujo ir liko nors truputėlis natūralaus lietuviško tikėjimo laisve, tikras lietuvis liks lietuviu.
Tikras lietuvis visada griebsis kirvio. Ir net šiuolaikiniai lietuviški įstatymai toleruoja kirvį. Ar atsimenate – prieš kelerius metus senukas, kirviu nudėjęs besiveržianti į namus banditą, nebuvo nuteistas už žmogžudystę….

Atgavome laisvę, restauruojame pilis ir dvarus, baigiame atstatyti valdovų rūmus… Atstatykime ir tikra lietuvišką rūbą. Esu tikras – tam nereikės Europos paramos. Ir nereikės didinti mokesčių. Nusimeskime baudžiauninko drapanas – sugražinkime laisvam lietuviui vyrui priderantį lietuvišką apdarą! Gražinkime lietuviui kirvį!