Liars_Bar_-_Islay

Rum by the kettle drum
whisky by the jar
at Liars’ Bar

Prisipažinkim. Mes esam melagiai iš Melagių Baro. Kiekvienąkart, kai užsieniečiai paklausia, kas yra mūsų nacionalinis gėrimas, mes nedvejodami mulkinam juos apie žalgirius, žagares, krupnikus, bobelines ir dainavas. Aiškiai suvokdami, kad nė špygos tai netiesa ir visi aukščiau išvardinti gėrimai yra mėšlas.

Paskutinįkart Dainavą gėrei kino teatre žiūrėdamas pirmąją Misiją: neimanoma (ir – vėmei), Bobelinę paskutinįsyk vartojai bendrabutyje (ir – vėmei), o Benediktinų midų ragavai praeitą savaitgalį Apuoke ir žiaugčiojai pakeliui į ŠMC. Žalgiris, Žagarė, Palanga ir Malūnininkai apskritai yra nepakenčiamai šlykštūs ir socialiai degradiški kaip odekolonas.

Because the music that they constantly play
it says nothing to me about my life…

Dainavo poetas iš Mančesterio. Kalbant apie gėrimus, anksčiau paminėtieji nesako absoliučiai nieko apie tavo ir mano gyvenimą. Galbūt metas nustoti vežti tuos suvenyrinius feikloro atributus lauktuvių bičiuliams į užsienį? (Ir liautis mokyti juos sakyti books wake us, nes būk sveikas! žmonės sako tik alaus reklamose.)

Lietuviškiausias gėrimas, kokį gali sutikti, yra gaminamas Škotijos saloje pavadinimu Islay. Aila. Sala, maždaug bendro Kauno ir Vilniaus dydžio, kurioje nėra nė vienos krepšinio komandos, užtat pūpso net devynios distilerijos. Devynios – tam, kad tau niekada nebereiktų gerti devynerių. Šis viskis ypatingas tuo, kad daugumoje Ailos daryklų miežių salyklas apdorojamas durpių pagalba. Trumpai tariant, Ailos viskis yra užturbintas durpėmis. Uždurpintas. Kas ne tik suteikia dūmišką aromatą (dėl ko šis viskis ir yra pagarsėjęs), bet kartu ir agrarišką skonį.

Vaizdžiai tariant, kiekviena Ailos taurelė – tai laiko mašina į vaikystės babytės kaimą. Į tuos laikus, kai tėvai tempdavo į kaimą ar sodą, o taip norėdavosi likti mieste, žiūrėti teliką ir mušinėti Wu Tangų vardais aprašinėtą kamuolį ant kiemo betono.

Įsipilk dešimties metų Laphroaig (tarti: la-FROIG), ir persikelsi į tą rytą, kai senelis šėrė kiaules – tais laikais, kai seneliai dar laikė kiaules.

Rizikuoju skambėti kaip Duokim garo vedėjas ar Pranciškus Alfredas Šliužas su savo ditirambais kaimui, tačiau dievaži, durpės viskyje turi tą iškotoverčiančiai lietuvišką skonį. Kitaip tariant, į Ailos butelį ne tik, kad pralenda karvė, bet ir visas tvartas, arklidės su savo drėgnu šienu, prakaitu ant gyvulių odos, odiniai pavadžiai, dardėjimas mediniu vežimu į bulvių lauką, gulėjimas ant pečiaus tarp džiovintų uobolių, supuvę obuoliai po obelimis, šiltnamiai, karvės kleckai pievoje ir lauko tupyklos. O taip, Aila yra mėšlas, pavirtęs į afrodiziaką.

Jei jūs vis dar su manimi, Sūru skaitytojai, galime pakalbėti ir apie kitokias Laphroaig atostogas stiklinėje. Garsioji Ailos distilerija kasmet verda ir retesnius leidimus, kuriems būdingas sūresnis, marinistinis profilis. Pavyzdžiui, metų nuorodos neturintis Cairdeas (tarti kaip car chase) – geriausias keltas į Neringą, su jos marių pakrante, traleriais, grįžusiais po audros, žvejų tinklais, rūkyta žuvimi ir pypkės tabaku kapitono kišenėj (žinau, tikri žvejai rūko Winstoną, bet negadinkit mano paveikslo). Ir, kaip taikliai pastebėjo vienas viskio mėgėjas, žuvėdrų pažasčių aromatu.

Tačiau netgi jei jūs – betono vaikas, iki šiol alergiškas kaimui ir užkalniškai despaizinantis pajūrį, Aila turi Ardbeg – urbanistiškesnio prieskonio viskį. Visame pasaulyje pamiltas standartinis Ardbego dešimtukas svilina jusles inkariukų bucų guma, prikepusia prie įkaitusio šaligatvio, mokyklos sporto salės rūbine, krepšinio kamuoliu, ligoninės gipsu, pirma cigarete už mokyklos kampo, Java motociklais ir metalinėmis spjaudyklėmis, kuriomis iš uogų kulkų apšaudydavai praeivius. Visas šis coming of age dvelksmas subalansuotas saldesniais manų košės ir cinamoninių bandelių aromatais.

Krepšinis, vaikystė, Lie-tu-va.

Net jei paragavę šių viskių, nieko panašaus neužuosite, nenusiminkite ir nesitaikykite į laiškanešį; Ailos jėga yra tame, kad iš jūsų atminties stalčiaus ji būtinai ištrauks kitą, galbūt artimą tik jums, prisiminimą. Ir jei jis bus ne iš Juodkrantės ar Pumpėnų, o iš Juodkalnijos ar Pamplonos, reiškia jūs nepataisomas, nesimentalus nostalgofobas ir globalistas.

Ir tai tik dvi salos distilerijos. Ailos pietuose taip pat yra Parks and Recreation Rono Swansono pamėgtas Lagavulin, kurio 16 metų brandintas viskis, kartu su šešiais metais jaunesniais kaimynais iš Ardbeg ir Laphroaig, yra vienas žinomiausių salos viskių ir viskių apskritai.

Darykla Bruichladdich (tarti: bruk-LA-di), durpiškumu savo standartiniuose leidimuose nepasižyminti, gamina ryškiausią Ailos fryką – Octomore, dūmiškiaiusią pasaulyje viskį, kurio dūmingumo lygis (PPM – phenol parts per million) siekia apie 165 (palyginimui: Ardbeg – 55, Laphroaig – kiek virš 40, Lagavulin – 35-40).

Vakarų įlankoje taip pat įsikūrusios Bruichladdich globojama Port Charlotte; ir Bowmore, kuri išsiskiria labiau jūriniu nei dūminiu skoniu. 

Aukščiausiai, šiaurės rytuose esančios Bunnahabhain (pagaliau išmokau rašyti šį pavadinimą be klaidų; tarti: būna-HAVN) viskiai turi švelnesnį skonį, dūmo žanrą pasilikdami specialiems bemečiams leidimams, Ceobanach ar Toiteach. Kaimyninė Caol Ila (tart: kū-LY-la) atvirkščiai – durpių nevengia, nors dūmiškais nokautais, kaip Ardbeg, nesisvaido.

Mažiausia ir jauniausia, dešimtmetė Kilchoman (tarti: kil-KO-man) darykla yra vienintelė saloje, įsikūrusi ne pakrantėje. Kilkomaniškių ferma, verta paminėti, yra viena iš nedaugelio (viena iš 3 Ailoje, viena iš tik 7 visoje Škotijoje), kuri miežių salyklą nuo a iki z pasigamina pati, istoriškai autentišku būdu.

Ir tai tikrai ne viskas, ką jums reikia žinoti apie savo gėrimų tėvynę Ailą, tačiau šiam kartui pakaks.

Hang the DJ!
Einam gert ir klausyt Smithsų.

P.S. rimtai – einam gert. Geriausi Vilniaus barai, kuriuose išragausite daugiausiai Ailos viskių vadinasi King & Mouse, Pianoman ir LA Buffet.

Folkas Liars’ Bar

2 Replies to “Liars’ Bar”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *