Comments on: Jurgio Mačiūno bezdalai

By: =G=

=G= — Wed, 05 Aug 2015 10:13:54 +0000

In reply to Andrzej Bong. I know I know, bet po parodos tokie, vat, įspūdžiai.

By: Andrzej Bong

Andrzej Bong — Wed, 05 Aug 2015 09:09:09 +0000

In reply to =G=. Už Yoko Ono blogesnė tik ta sterva Courtney Love, kuri Kurtą „davedė“ iki rankenos.

By: =G=

=G= — Wed, 05 Aug 2015 08:47:42 +0000

Buvau čia kaip tik NDG Fluxus parodoje. Eilinį kartą įsitikinau, kad silpniausi judėjimo “kūriniai” yra būtent paties Mačiūno. Sutinku, kad reikia suprasti kontekstą ir tik tada vertinti, bet daugeliu atveju ten tiesiog krūva niekam nereikalingo šlamšto. Maloniai nustebino Yoko Ono, kurią visada vertinau subjektyviai skeptiškai. Paduoda jinai ten biški ne konformistinių šposų.

By: d.

d. — Wed, 05 Aug 2015 08:06:49 +0000

Visiškai sutinku dėl muzikinės dalies – šūdas, paklausiau šiek tiek vis prasukdamas. Man tokie “muzikiniai albumai” gula į vieną gretą su abstrakčiomis teplionėmis, kuriuos pristato tapybos šedevrais, bet suprasti, kas vaizduojama, neperskaitęs aprašymo, nepajėgi.
Dėl video su pianinu nesutinku. Ten esmė pats performansas, ne tik atskirai bet ką grojantis aktorius, ir ten dar galima (jei nori) įžvelgti daugiau prasmių – kūrybos rėmai (prikalti klavišai), standartinė išvaizda (perdažomas pianinas) ir panašiai. Pats performansas stebina/šokiruoja, tai galėtų būti vienas iš meno tikslų (nesakau, kad vienintelis). Panašiai galbūt stebina ir Koršunovo sprendimai klasikinėse pjesėse (Karalius Lyras) arba apskritai modernesni lietuviški spektakliai (Išvarymas), kur aktoriai scenoje keikiasi, šaukia, marozina ir rūko, ir man toks spektaklis patinka labiau, nes jis gyvesnis, nei kančios išraiška deklamuojant eilutes ir minimalistinė scenografija, nes išsilavinęs žiūrovas ir taip žino backgroundą ir turi suprasti, kad žvakelė dabar simbolizuoja įkalintą sielą, o už minutės ji reikš Dantės pragaro rato ribą.

By: Tadeaux_Valpurgio

Tadeaux_Valpurgio — Wed, 05 Aug 2015 08:04:25 +0000

Išties džiugu kartas nuo karto medijose skaityti blaivaus proto žmonių rašinius. Kiekvienam pakaltinamam žmogui aišku, kad tokio “menininko” kaip Mačiūnas “kūryba” yra tiesiog garuojanti karšta (šiuo atveju sudžiūvusi) intelektualinio šūdo krūva, kuri kolektyvinio susitarimo dėka yra laikoma kažkuo kitu, bet ne tuo, kuo ji iš tiesų yra. Kaip sakė vieno TV korifėjaus senelis: “Kiek šūdą cukrum bebarstytum, jis visvien valgomas netaps.”