Mobilavo Romanas Ro

Tulikas – litas. Štai kas labiausiai įsiminė Tuborg Green Rock Castle festivalyje. Tuborg, jeigu netyčia nežinote, yra garsus alus. Jo, suprantama, renginyje netrūko (kainavo nepigiai), o tualetas buvo labai net aktualus. Ir kiekvieną kartą tekdavo traukti litą. Sumokėjus prieš tai už bilietą per 100 lt. Keistokas organizatorių fokusas.

Dar šiek tiek nustebino grupių pasirodymo tvarka. The Rasmus grojo paskutiniai. Hm. Atsakymą į diletantišką klausimą „ar pakaks grupei gabalų solidžiam headlinerių setui?“ padiktavo komandos biografija. Paaiškėjo, kad grupė susikūrė prieš 16 metų, spėjo išleisti 7 (septynis) albumus, bet iki 2003-ųjų, kol nepagimdė In The Shadows, sėdėjo apkasuose. Žodžiu, ne tokie jau ir pienburniai. Kaip ten bebūtų, pirmi scenoje pasirodė ne jie.


Žas. Kam grojo, kodėl grojo – liko neaišku. Po Velnio Akmens‘2009 M.Bereniui ir kompanijai už sunkią ir dvasingai atliktą programą buvo išdalinta nemažai komplimentų, tačiau Trakų pilies kieme Žas atrodė abejingi. Gal muzikantams nepatiko programą atidarančios grupės vaidmuo, bet 110 proc. savęs, kaip dažnai sakoma, jie tikrai scenoje nepaliko. Net ir šimtu, tiesą sakant, nekvepėjo. Atėjo, atidirbo pinigus, viso gero. Tiesa, Bilas tradiciškai nudžiugino. Išėjo, tvirtai įsikibo mikrofoną, išlaukė savo momento ir per priedainį didmeistriškai porą sykių pavarė „Hey-Hey!“ Štai kur meistriškumas, štai kur nepamainomas kolektyvo narys, juk kitaip visai mėsos scenoje neliktų!

Bix. Stebėti Samo&co neplanavome, nes skrandžiai reikalavo papildymo. Bet pertrauka tarp grupių pasirodymo užtruko tiek, kad dalį Bix hitų išvydome. Tas pats per tą patį, bet gana smagiai ir nenuobodžiai. Išsikrovė, atmosferą sukūrė (dirva buvo tinkama), šokinėti privertė. Žavus buvo momentas, kai kažkas nutiko Samo gitarai, bet kiti muzikantai neleido žiūrovams nuobodžiauti – suorganizavo energingą perkusijos improvizaciją.


Apocalyptica. Ketvirtas (ar jau penktas?) violončelių korifėjų apsilankymas Lietuvoje, deja, įtikino – grupė eina klystkeliu. Kai jau antru seto numeriu suomiai pasiūlė greitą ir galingą Refuse/Resist versiją, smegenų ląsteles ir diafragmą užliejo optimizmo dozė: „nevaikiškai, blin!“. Bet… jau po kelių minučių į sceną iššoko kažkoks vidutinio amžiaus homovyrukas ir pradėjo bliauti į mikrofoną, vaizduodamas kietą naftalininio hard rocko vokalistą. Parodija kažkokia. Tiksliau, parodijų būna įdomesnių. Norėjosi rėkti „shut up!”, bet suru.lt autoriai inteligentiškai išnaudojo Tipe Johnsono buvimo scenoje laiką apmastymams.

 

Kame slypi Apocalypticos jėga? Muzikos pateikime, violončelių kosminiame skambesyje. Teiginiai „negalime amžinai groti kitų grupių dainas, norime pateikti publikai daugiau nuosavos kūrybos gabalų“ yra suprantami.  Pridėti būgnus – visai vykęs žingsnis, nors ir tenka konstatuoti, kad per koncertus jie atima iš violončelių skambesio dalį masės. Bet tas siaubingas vokalas ir kvailas Tipe trypčiojimas scenoje?! Minėti „nuosavi gabalai“ iš šiomis dienomis pasirodančio septinto grupės albumo Trakuose smirdėjo tarsi mėšlo krūva. Populiariai nuomonei, kad Apocalyptica nariai yra kur kas geresni muzikantai, nei kompozitoriai, nenorėčiau pritarti. 10 metų senumo Mūšis su šešėliais įrodo, kad Eicca&co turi parako. Bet tik ne roko meinstrimo terpėje, į kurį, regis, dėl sunkiai suprantamų priežasčių taiko šiomis dienomis. Publika, beje, tai jaučia. Ne veltui Trakų pilies kieme energingiausiai trypčiojo ir mojavo rankomis bei galvomis skambant Master Of Puppets, Seek and Destroy, Inquisition Symphony ir kitai klasikai, kurios, laimei, dar nepamiršo.


The Rasmus. Taigi, headlineriai. Negali pykti.  The Rasmus muzika yra skirta visiškai aiškiai tikslinei auditorijai. Ir ta auditorija tikrai liko patenkinta – gavo 10 vienodų gabalų, 2 skirtingus, šokinėjo, pritarinėjo ir spaudė ašarą dėl to, kad Lauri jiems niekada nepriklausys. Nors ką gali žinoti. Prieš vieną iš dainų grupės lyderis prisipažino, jog įsimylėjo Vilnių ir kelsis į mūsų sostinę gyvent… Suru.lt tuo tarpu niekaip negalėjo atsistebėti – kada gi gitaristas Pauli spėjo taip išsiplėsti? Lyginant su kelių metų įrašu tiesiog padvigubėjo, blin, vyrukas… Ką tai galėtų reikšti?


Festivalis Tuborg Green Castle‘2010, Trakai, Trakų pilis, 2010 08 13.


Kaina: 62-203 lt.

Vieta: 9/10. Stebėti koncertą Trakų pilies kieme – reta galimybė ir ačiū organizatoriams, kad vėl ją suteikė. Ir nors įspūdžio tikėtasi didingesnio (realiai vis tiek stovi prieš sceną, žiūri į ją, o ne aplinkui), savo šarmo Lietuvą visame pasaulyje garsinantys bokštai pridėjo. Minusas vienas: iki mašinos pėdinti akinančioje tamsoje – ohoho, kaip nelinksma.

Oras: 9/10. Prakaituoti per Apocalypticą šiaip ar taip tektų.

Publika: 9/10. Kultūringa ir rami. Buvo ir trakiškių, nelabai gerai susipažinusių su Suomijos kolektyvų kūryba, užtat mielai pritarusių Bixams. Vienas veikėjas tiesiog pribaigė. Pribėgo prie mūsų grupelės su visiškai tuščiu plastikiniu bokalu ir išrėkė: „Sumeskit ant bilieto, ką!“ Nekukliai taip.

Garsas: 9/10. Gal jo šiek tiek trūko (gal kokie Pilies apribojimai?), bet užtat visi instrumentai girdėjosi puikiai.

Maistas: 9/10. O ką, visai neblogai, kaip vieno vakaro OpenAirui. Ir šašlykiukas, ir troškinukas pasirodė visai gardūs, kainos/porcijos didžio santykis – padorus. Buvo net ir cepelinų (5lt/vnt.), ką jau kalbėti apie „prie alaus“.

Gėrimai: 7/10. „Tuborg“ alus pilstomas ar skardinėse – 6lt/0,5l. Sidras – 7lt, iš gaiviųjų – vandenukai ir gira.

Gražios merginos: progų pasidairyti aplinkui buvo net per Apocalypticą, tad, be abejo, gražių panelių pastebėjome.

Staigmena: mokamas tulikas OpenAire ką nori nustebins. Nelengva sugraibyti tą litą kišenėje, kai vos paneši šlapimo pūslės turinį. Bet juk ne į ežerą ją tuštinti?!

Bendrai: 6,5/10.

Bangos Koncertai Sūru

9 Replies to “Apocalyptica, sugrįžk! Prie ištakų…”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *