Buvimas stipresniu pasireiškia tuo, jog saugai kitą. Mažojo princo karta prisimena „esi atsakingas už tą, kurį prisijaukini“. Gimę vėliau veikiau pasakys „esi atsakingas už visa, prie ko prisilieti“. Iš to išsiplėtusios atsakomybės srities suvokimo turbūt ir ateina šiuolaikinis domėjimasis ekologija ir panašūs trendai – ši karta suvokia, kad jos veiksmai turi įtakos. Ši karta yra mokyta: elkis atsargiai, elkis atsakingai, elkis galvodamas apie kitą.

Jono Jurašo Filoktetas (aut. Heiner Muller) – graikiško mito interpretacija, parašyta šaltojo karo laikais, pastatyta po Nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvą periodiškai grįžtančio režisieriaus, už savo spektaklius kadaise išvyto iš Sovietų Sąjungos – meistriškai išskaido atsakomybės temą į pamatines, archetipines sąvokas, ir kalba apie atsakomybę taip, kaip, ko gero, nė pats režisierius nesitikėjo.


Jonas Jurašas deliverina


Pagal gyvenimo patirtį režisierius lyg ir tapatintųsi su Filoktetu – tremtiniu. Visgi, sąmoningai ar ne, Filoktetas atrodo režisieriaus šaržuojamas – labai pompastiškas, labai užaštrinta kalbėjimo maniera ir gestikuliacija. Filokteto personažą kiek sušaržuoti turi daug prasmės – ok, tu esi auka, tave paliko, tave ištrėmė, bet, c‘mon, get over it – praėjo dešimt metų, baik zyzti, gyvenk toliau. Įstrigęs apmaude tiktai kenki sau.

Nemanau, kad kažkas iš jaunesnių žmonių tapatintųsi su Filoktetu, jaustųsi aukos padėtyje, o jei šis štrichas režisieriaus pridėtas ne atsitiktinai, o sąmoningai, šitaip randant jėgų, nepaisant įspūdingos praeities, kuri tikrai suteikia pagrindo jausti apmaudą, būti šiek tiek autoironiškam – prieš režisierių tikrai verta pagarbiai nulenkti galvą.

Eglės Mikulionytės kareivis yra genialiai sukonstruotas tipažas su visiškai neteisinga visuomenės interpretacija: išraiškos forma geniali, o esmė – visiškai pro šalį, bandytas pagauti visuomenės atspindys išslydo pro pirštus.

Eglės kareivis yra visa tokia „verslo moteris“ – o taip, verslo moterys savyje tikrai turi kažką labai kareiviško, kai pagalvoji.

Tačiau „verslo moteris“ pasiekia savo per seksualumą – ir šičia galvoji, ar taip išties galėtų būti – ir ne, aukštame lygyje – niekados, nes tai tiesiog neetiška. Manantis, kad taip gali būti, greičiausiai leidžia pro šalį praeiti savo laimei. Neetiškai sau galėtų leisti elgtis, tarkime, automagnetolų pardavėjas (dar greičiausiai vogtų), bet vos tik jis norės iškopti į aukštesnį lygį, be labai stiprių etikos principų jis nieko nepasieks – nes versle ir net nebūtinai versle, ten, kur žaidimas yra stambesnis, fair/not fair principai yra labai svarbūs. Kuo aukštesnis lygis, tuo stipresni etikos principai ir vidinis teisingumo suvokimas tampa reikalingi.

Odisėjas (Dainius Gavenonis) – galingas, su kuriuo veikiausiai tapatinsis didesnė dalis jaunų žmonių, neša įspėjimą – „bet kokie tavo veiksmai turi poveikį. Elkis atsakingai. Nedaryk, kaip jis“. Tikrai ne su Filoktetu, nes aukos pozicija nebus sava. Odisėjas yra moralinis iššūkis, priminimas: „štai žiūrėk – nesielk šitaip, negi norėtum laimėti bet kokia kaina?“

Ar turi reikšmę tai, kad Sauliaus Bareikio Filoktetas atrodo gerokai vyresnis už Mikulionytę ir Gavenonį? Ar režisierius norėjo parodyti, kad vyresni žmonės jaučiasi po truputį išstumiami jaunų žmonių? Jei taip, vėl grįžta mintis apie automagnetolų pardavėją, kuris klaus savęs, kokios stiklinės lubos jam trukdo ir ieškos išorinių priežasčių. Tačiau tokia interpretacija atrodo neesminė. Norėtųsi viltis, kad su amžiumi ateina branda, išsiplečia akiratis ir atsakomybės suvokimas, o darbas leidžia atsiskleisti talentui.

Spektaklis visgi geriau atrodytų vizualiai grynesnėje, „švaresnėje“ aplinkoje – kur žiūrovai sėdėtų ant medinių suolų, ir būtų apsieinama be juodų drapiruočių ir ant grindų piešiamų „kvarbatkų“. Nes užgoždami medį, akmenį ir kūnus, papildomi elementai, regis, užgožia ir nuo vaikystės išmoktus principus.

Kad teatras atlieka emocijų trenažo funkciją, buvo žinoma dar baroko laikais. Optimistiškai matant visuomenę, galima manyti, kad Filoktetas jos, bent jau veikliosios ir mąstančios jos dalies, neišmokys nieko, ko ji ir pati nežinotų. Tačiau jis yra labai reikalingas – jėgoms pasitikrinti.

Ašaros Sūru Teatras

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *