SŪRU

Baigėsi didysis futbolas. Dabar galima vėl prisiminti, kokių lobių galima aptikti Muzikos Bombos parduotuvėse už pigiai. O kadangi Baltų Lankų knygyne esantis MB skyrius išparduodamą asortimentą atnaujina retai, PC Europa jau buvau, tai dar prieš čempionatą nutariau aplankyti centrinę būstinę – Goštauto gatvėje.

Pasirinkimas čia nemažas, bet įdomesni dalykai (iš tų išrikiuotų apačioje nugarėlėmis į viršų) kainuoja po 30-35 Lt, o vitrinose veidais į priekį išstatyta daug šūdo po 5-10 Lt. Tame tarpe pastebėjau legendinį viršelį.

Vyniok toliau →

Kitąsyk nutariau pasižvalgyt kitur. Kiek galima pirkti Baltų Lankų knygyno filiale? Juk Muzikos Bomba turi ir daugiau skyrių. Užsukau į esantį PC „Europa“. Pirmas dalykas, kuris iškarto krito į akis – čia brangiau, nors daugelį diskų tai pat padabinti spalvotais apskritais nuolaidų lipdukais. Pardavėjas ramiu veidu ir tonu paaiškino, kad čia ne išparduotuvė. Be to, albumai gali būti atkeliavę su skirtingomis siuntomis, skirtingais laikotarpiais, todėl ir kainos gali skirtis netgi čia esančių vienodų diskų.

Vyniok toliau →

Kaip ir žadėjau, tęsiu toliau nuotykius iš padivanų lavkės. Tai va, kitądien užsukęs į tą patį MB skyrių patikrinti lentynų tūrinį vos nepritūpiau, kai vienos krūvelės (už Manic Street Preachers ir Madonnos) dugne pamačiau… Murcof.

Tie, kas žino, ką reiškia šitas pavadinimas – jau dabar pavydi. Kitiems pasakoju.

Vyniok toliau →

Tai prasidėjo maždaug prieš 5 savaites. Ieškodamas lakierkų apatišku žvilgsniu nužiūrinėjau pramogų sostinės kioskelių pavadinimus. Tradiciškai nusprendžiau užsukti į viršutinį kairį Baltų Lankų knygyno kampą. Pasižvalgyti, žinote, patikrinti situaciją, kiek laiko vakarietiškos naujienos vėluoja, kol atsiduria mūsų muzikos parduotuvių lentynose…

Vyniok toliau →

Foto: Martynas Nostra

Kuomet paprašėme Žilvino pristatyti visas paraiškai dalyvauti „Melomanijos gniaužtuose“ reikalingus dokumentus (ypač Savivaldybės išduodamą pažymą dėl namie laikomų vinilinių plokštelių ir kompaktinių diskų kiekio) jis susigėdo, kad tokių dar neturi. Tačiau kyšininkų sistemoje sutvarkęs visus biurokratinius formalumus sugrįžo jau po savaitės. Pažymoje figūravo skaičiai „apie 400 LP“, „apie 150 CD“, „keletas kasečių užsilikusių nuo senų laikų“ ir mažomis raidėmis prie pastabų „apie 50 Gb miksų, surašytų į CD-R’us“.

Vyniok toliau →

Tai pirmas atvejis kuomet rubrikoje sudalyvauti svečias pasisiūlė pats. Tikimės, jog jis taps geru pavyzdžiu. Taip pamaloninti nusprendėme užmerkti akis į faktą, jog Domininkas atstovaują mūsų „konkurentų“ portalą, kuris kabo ore.

Vyniok toliau →

Ovidijus, kaip ir kažkada šioje rubrikoje svečiavęsis Paulius, rašo į mūsų priešų niekingą puslapiukštį (kaip tik šiuo metu tarp mūsų ir jų vyksta arši kova dėl valstybinės premijos „Svarbiausiam Lietuvos internetiniam žinių portalui“). Ten Ovidijus slepiasi po įtartinai avį primenančiu slapyvardžiu.

Ovidijus retai nepažįstamiems žiūri į akis

Kol kas Ovidijaus lentynose, stalčiuose, spintose guli/stovi virš 700 CD. Tai ir yra jo kolekcijos pagrindas. Dar yra keliolika muzikinių DVD, keliolika vinilų, trejetas šimtų minidiskų (tarp kurių tik vienas originalus, kituose – paauglystėje daryti įrašai), kažkur dulka neaišku kiek kasečių.

Vyniok toliau →

Sveiki, mano vardas Vitalijus

Vitalijaus liga apsireiškė dar paauglystėje. Tada kiekvienas įrašas jam jau buvo kolekcija. Kadangi pirmąja stipria muzikine meile jam tapo hip-hopas – tai automatiškai tie įrašai ir pradėjo kauptis: pradžioje – kasėtės (n-tąjį kartą perrašytos iš draugo draugo nuo originalo arba pirktos „zarrazoje“), vėliaus – diskai. Pradžių pradžia buvo maždaug 96/98-aisiais. Anuomet beveik visi Vitalijaus įrašai buvo piratiniai. Jo spintoje iki šiol visa galybė tų diskų: nežino kur juos dėti, tiesiog smagu turėti. Vaiperis (antras Vitalijaus vardas – labai retas) savęs kolekcionieriumi nelaiko dėl sąžinės graužaties: „Kai tapau melomanu, neturėjau pinigų tikrai kolekcijai. Vėliau ėmiau persirašinėti iš tokių hip-hopo kolekcionierių kaip Mironas (jis ilgą laiką kuravo Gatvės Lygos repertuarą, rašė apie hip hopa ir pan.)“. Na, o pirmąja Vitalijaus kasete buvo Gariūnuose įsigyta legendinės švedų heavy metal grupės Ace Of Base juosta Happy Nation.

Vyniok toliau →

Poeto žvilgsniu palydint vasarą

Paulius – filosofas. Ilgą laiką jį buvo sunku pagauti, nes lankosi muzikiniuose ir ne tik renginiuose, rašo į kažkokį nežinomą (skirtingai nei mes) internetinį puslapį ir šiaip yra užsiėmęs. Bet jau kai skyrė laiko, tai iš peties.

Vyniok toliau →

What kind of animal are you?

Audrius pradėjo kaupti įrašus nuo kokių 12 metų (jeigu galima tuometinį pirkimą pavadinti kaupimu) – iš mokyklos pietums duodamų pinigų pavykdavo nusipirkti kokią kasetę kitą per kelis mėnesius. Tapus studentu ir pradėjus dirbti, žinoma, tokia kolekcija ėmė sparčiai didėti. Juo labiau, kad tuomet jis su bendraminčiais leido metalui skirtą fanziną Edge of Time, kuriam įvairios užsienio firmos siųsdavo promo CD. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad nemaža dalis tų atsiųstųjų kompaktų dabar dulka dėžėse, nes bėgant metams Audriaus muzikiniai skoniai keitėsi.

Vyniok toliau →

Perspėsiu iš karto: Andrejus tik iš pirmo žvilgsnio primena tuos dėdes, kur nešioja Motörhead marškinėlius, gerdami alų garsiai riaugėja ir bezda. Jis korektiškas ir kultūringas. Net jaunystėje, kuomet buvo ilgaplaukis, nešiojo suplėšytus džinsus ir dešimtys ženkliukų, specialiai elgdavosi kaip džentelmenas („atsiprašau“, „sėskite“ ir pan.). Jam patikdavo stebėti kaip liaudis nustemba nuo išvaizdos ir elgesio kontrasto.
Harley’aus neturi. Motociklais niekada nesižavėjo.

Yo, sup niggaz?

Vyniok toliau →

Tadas pradėjo domėtis muzika taip seniai, kad visas jo gyvenimas jam atrodo kaip muzika. Jis pasakoja apie laikus, kai dar būdamas visai mažas važiuodavo prie Universalinės parduotuvės, kur buvo plokštelių įrašų (o tiksliau pjaustymo) studija: pasirenki dainą, susimoki ir tau ją įrašo ant storos mėlynos plėvelės. Tada vaikinas nešdavosi grobį namo, užsidėdavo ant prieštvaninio patefono Junost ir klausydavo Hotel California. „Ha ha, linksma prisiminti 81-uosius“, – sako dabar plikas dėdė. O jūs, vaikai, giriatės, kad pernai atsisiuntėt du šimtus septyniolika gigabaitų empetrioškių?

Tadas. Bando vaidinti piktą.

Vyniok toliau →

Fotografavo Visvaldas Morkevičius

Aš irgi turiu tą Junior Boys albumą...

Vidis savo kolekciją vadina kuklia. Sakosi nėra skaičiavęs, bet kelis šimtus kompaktų ir dar tiek pat plokštelių tikrai turi. Patologija pradėjo rimčiau reikštis nuo kokių 1998-tų. Vyrukui dar studijuojant Kaune melomanijos ligos beveik buvo padėję atsikratyti vagys, apiplėšę butą ir išsinešę apie 100 CD (prisipažinkit kas tada papigiai pirkot visokius orbitalus, deividhoulmsus, metalheadzus…?).

Vyniok toliau →