Poeto žvilgsniu palydint vasarą
Paulius – filosofas. Ilgą laiką jį buvo sunku pagauti, nes lankosi muzikiniuose ir ne tik renginiuose, rašo į kažkokį nežinomą (skirtingai nei mes) internetinį puslapį ir šiaip yra užsiėmęs. Bet jau kai skyrė laiko, tai iš peties.
What kind of animal are you?
Audrius pradėjo kaupti įrašus nuo kokių 12 metų (jeigu galima tuometinį pirkimą pavadinti kaupimu) – iš mokyklos pietums duodamų pinigų pavykdavo nusipirkti kokią kasetę kitą per kelis mėnesius. Tapus studentu ir pradėjus dirbti, žinoma, tokia kolekcija ėmė sparčiai didėti. Juo labiau, kad tuomet jis su bendraminčiais leido metalui skirtą fanziną Edge of Time, kuriam įvairios užsienio firmos siųsdavo promo CD. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad nemaža dalis tų atsiųstųjų kompaktų dabar dulka dėžėse, nes bėgant metams Audriaus muzikiniai skoniai keitėsi.
Perspėsiu iš karto: Andrejus tik iš pirmo žvilgsnio primena tuos dėdes, kur nešioja Motörhead marškinėlius, gerdami alų garsiai riaugėja ir bezda. Jis korektiškas ir kultūringas. Net jaunystėje, kuomet buvo ilgaplaukis, nešiojo suplėšytus džinsus ir dešimtys ženkliukų, specialiai elgdavosi kaip džentelmenas („atsiprašau“, „sėskite“ ir pan.). Jam patikdavo stebėti kaip liaudis nustemba nuo išvaizdos ir elgesio kontrasto.
Harley’aus neturi. Motociklais niekada nesižavėjo.
Yo, sup niggaz?
Tadas pradėjo domėtis muzika taip seniai, kad visas jo gyvenimas jam atrodo kaip muzika. Jis pasakoja apie laikus, kai dar būdamas visai mažas važiuodavo prie Universalinės parduotuvės, kur buvo plokštelių įrašų (o tiksliau pjaustymo) studija: pasirenki dainą, susimoki ir tau ją įrašo ant storos mėlynos plėvelės. Tada vaikinas nešdavosi grobį namo, užsidėdavo ant prieštvaninio patefono Junost ir klausydavo Hotel California. „Ha ha, linksma prisiminti 81-uosius“, – sako dabar plikas dėdė. O jūs, vaikai, giriatės, kad pernai atsisiuntėt du šimtus septyniolika gigabaitų empetrioškių?
Tadas. Bando vaidinti piktą.
Fotografavo Visvaldas Morkevičius
Aš irgi turiu tą Junior Boys albumą...
Vidis savo kolekciją vadina kuklia. Sakosi nėra skaičiavęs, bet kelis šimtus kompaktų ir dar tiek pat plokštelių tikrai turi. Patologija pradėjo rimčiau reikštis nuo kokių 1998-tų. Vyrukui dar studijuojant Kaune melomanijos ligos beveik buvo padėję atsikratyti vagys, apiplėšę butą ir išsinešę apie 100 CD (prisipažinkit kas tada papigiai pirkot visokius orbitalus, deividhoulmsus, metalheadzus…?).
Maksimo kolekcijoje (atmetus balastą) yra apie 1000 kompaktinių diskų, 100 DVD, 50 vinilų ir 25 tikrai vertingos kasetės. Jis tiki magiškais skaičiais.
Tavo mp3 – Golfas, muzikos kolekcionieriai važinėja Kadilakais
Melomanijos virusas mūsų herojų užklupo 1994 metais, kuomet tėvai jam ir sesei padovanojo Sony muzikinį centrą. Maksimas iki šiol apie save-kolekcionierių kalba kukliai, nes pažįsta ne vieną, kuriam akys pradeda žibėti negera ugnimi, vos išgirdus žodžius limited edition ar deleted release. Pirmuoju Makso kolekcijos kompaktu tapo dvigubas rinkinys Maxi Dance Sensation 12, už kurį tėtis anuomet suplojo žvėriškus 100lt. Būsimam blackeriui Culture Beat, Leftfield ir Jam&Spoon hitais teko tenkintis kone metus, kol ryžosi paaukoti 50 litų už The Prodigy Music for the Jilted Generation. Tik gerokai vėliau atsiskleidė, kad tai buvo bulgariškas piratinis diskas. Pardavėjas apie tai taip pat nežinojo. Abiejų diskų kolekcijoje nebeliko. Užtat yra numeris 3 – Amorphis Tales from the 1000 lakes. Už jį mokėti nereikėjo, tiesiog N.Pečiūra nusišypsojo savo laidoje „Laiminga ranka“.
Loading ...
