Sheep Got Waxed stumia kitaip

sheep_got_waxed_-_pushy

Prieš porą savaičių panelė vardu Gabrielė man dovanų įteikė voką su pasiūlymu išsivaksuoti, tiksliau, leistis būti išvaksuojamam. Prižadėjau pasidalinti įspūdžiais apie tai, kaip sekėsi.

sheep_got_waxed_-_pushy_promo

Bet prieš tai noriu papasakoti anekdotą.

Naujasis rusas (nors gali būti ir lietuvis) šventė gimtadienį ir pakvietė jame pagroti Ganelino/Tarasovo/Čekasino trio. Na, nes aukšta visuomenė, menas, aparici keramika…
Prabangūs rūmai, susirinko pilna svečių, muzikantai ant pakylos. Kad varo visi trys išsijuosę free jazz’ą… Ir taip pjauna, kad atrodo tuoj išlėks pianino klavišai, plyš būgnai, o saksofonas susilankstys į tromboną…
Jubiliatas po gerų penkiolikos minučių prieina ir šnabžda muzikantams į ausį: „Tai ką, nesigauna, vyrai?“.

Tai – vietoj įžangos. Nes įsivaizduoju, kad lygiai tokį patį klausimą išgirdęs gabalą Daft Flea anekdoto herojus užduotų Simonui, Adui ir Pauliui, jei anie grotų jo šventėje.

Ir tai pasakytina ne tik apie Daft Flea. Visas self-titled albumas spinduliuoja „nesuprantama“, sunkiai „virškinama“, „disonansine“ nuotaika.

Prieš metus išleidę kūrinį Woolless Sheep Got Waxed nusiuntė labai ryškų signalą, kad jie nori groti kitaip ir perspektyvos tapti Ganelino/Tarasovo/Čekasino trio klonu juos nelabai vilioja.

Būtent šiuo gabalu prasideda naujas SGW albumas Pushy. Teisingumo dėlei – albumu šį veikalą vadinti gal kiek drąsoka. Nes kai kurių atlikėjų EP ar net singlai trunka ilgiau nei 33 minutės. Matyt, vaikinai skubėjo užfiksuoti tą medžiagą, kuria dabar gyvena. Bet juk ne ilgiu ar kiekybe matuojamos idėjos, ane?

Man Woolless yra apskritai vienas mėgstamiausiu SGW repertuare. Gal dėl to, kad yra labiau prieinamas (ne dėl to, kad gali prieiti ir nueiti, bet nuo angliško žodžio accessible) ir kažkiek primena amerikiečių dueto Ratatat skambesį.

Toliau avelė vėl pasuka džiazo link. Tik su įvairiausiomis moderniomis primočkėmis. Štai pvz. Keep It laikosi ant boso stuburo, kuris, atrodytų, yra pasiskolintas iš dubstep kultūros. O Visitor skamba taip, lyg Bristolio trip-hop’eriai bandytų groti džiazą. Tiesą sakant, Anglijoje panašių bandymų išties netrūko. Vien iš Ninja Tune sąrašo galima pavardinti Funky Porcini, Rainstick Orchestra, DJ Food, The Cinematic Orchestra ar tuos pačius Coldcut, priskiriant juos prie panašaus skambesio apologetų.

Unprotected man sukėlė tokį vaizdinį: Flea (iš RHCP) vidury įtemptos darbo dienos ofise įbėga į tūliką, minutės bėgyje pasimasturbavęs nuleidžia ir išmeta šlapią servetėlę į klozetą.

Nelabai suprantu, kodėl kūrinio Pushy pavadinimu pakrikštytas visas albumas (nes čia jau beveik prog-rock gaunasi). Tikriausiai dėl to, kad skambus žodis.

Miss išsiskiria iš po abstrakčių akvarelinių patepimų kompozicijos vidury (nuo 2:00) išnyrančiu bytu, kuris… taip ir neišsivysto iki šokiams tinkamo bangerio. Lyg koketė leisdama suprasti, kad „galėčiau, bet nenoriu“.

Forro bandau sau paaiškinti tuo, kad senukas iš viršelio pasiklydo miške grybaudamas ir dabar desperatiškai šaukias pagalbos. Sklando gandai, kad kūrinys bus papuoštas vaizdo klipu. Ir jame, ko gero, figūruos gaisrininkai. Hm… Negi jie išgelbės senuką?

Handwriting yra ilgiausias kūrinys albume (6:28), bet jo esmę taikliausiai atspindi vienas paveikslas.

all_work_and_no_play_makes_jack_a_dull_boy

Galiausiai, Poper Taylor yra savotiškas grupės atsiprašymas „taip, suprantam, nuvarginom/užknisom, tad dabar galim ir paprastai, kaip senukas Klaptonas mokė“. Bet net ir šiame atsiprašyme jiems nepavyksta vairuoti tiesiai. Už ką ir pagarba.

Viso albumo jau dabar galima pasiklausyti čia.
Gyvai – Alytuje [11.18], Kaune [11.19], Vilniuje [11.24].

 

P.S. Kad nepasirodytų per mažai:

2 Komentarai

Tavo žodis: