Yra sunkių knygų ir yra lengvų. Amerikietiška pastoralė – sunki. Knygų sunkumo skalėje (kalbu tik apie grožinę literatūrą), kurioje ties 0 yra E. Carle Labai alkanas vikšrelis, o ties 10 – J. Joyce Finegano pabudimas, Amerikietiška pastoralė būtų 8-9.
Pusės puslapio ilgumo sakiniai – tikra mankšta protui, o veiksmo nebuvimas daug ką gali priversti iš nuobodulio daužyti į sieną galvą. Kai kurie šios knygos išvis net neims į rankas. Štai mano draugas, paskaitęs aprašą, pasakė: „Neįsivaizduoju, kokios turėtų būti aplinkybės, kad mane sudomintų tokia knyga.“ Ir iš tiesų, įdomiai šią knygą aprašyti sunku, nes joje beveik nieko nevyksta. Bet drąsiai sakau: Amerikietiška pastoralė tikrai įdomi, jei tik susidūręs su sudėtingesniu sakiniu ar nuodugniu pirštinių gamybos proceso aprašymu nemesi jos į šoną.
Knygą apibūdinti galima keleriopai. Visų pirma, tai – „amerikietiškos svajonės“ žlugimas. Tačiau aš į šią istoriją žiūrėčiau plačiau, ji ne tik konkrečiai apie „amerikietiškos svajonės“ žlugimą, o apie tai, kaip gyvenimas kartais gali sutraiškyti net ir visai tobulą, visaip kaip sėkmingą žmogų. Žiūrint plačiau knyga aktualesnė didesniam kiekiui žmonių. Bent jau man visada labai įdomu skaityti apie tai, kaip kam nors kas nors labai nepasiseka. Nesvarbu, Amerikoje ar kur kitur. Tada gali įsižiūrėt į tolį, atsidust ir numykt: „Nu va… Gyvenimas…“
Antras knygos apibūdinimas – tai tėvo ir dukters santykių (ne lytinių) studija. Apie tėvą ir dukrą rašoma daugiausiai, tačiau nagrinėjami ir kiti žmonės. Iki tokių gelmių, kad kartais net pritrūksta oro ir ima nuo slėgio spaustis galva. Tai knyga, kurią į priekį varo ne noras sužinoti, kas bus toliau, o būtent žmonių tarpusavio santykiai ir jų analizė. Kodėl tas ir anas pasielgė taip ir anaip? Kodėl tas ir anas pasakė taip ir anaip, nors norėjo visai priešingai? Kodėl tas ir anas kažką nutylėjo? Ir panašiai. Į siužetą orientuoti skaitytojai su šia knyga tikrai vargs, nes tai visai ne jų stiliaus skaitalas. Tačiau tiems, kuriuos domina žmonės ir jų tarpusavio ryšiai, Amerikietiška pastoralė bus tikras aukso grynuolis. Ypač patiks tiems, kas mėgsta M. Prousto stiliaus kūrybą. Ilgi sakiniai su daug kabliataškių, gili žmogaus ir jo santykio su kitais analizė, nuodugnūs aprašymai… Smagu. Tik ne dažnai, o kartą ar du per metus.
Kam galiu rekomenduoti Amerkietišką pastoralę? Pirmiausiai tiems, kas mėgsta sudėtingą literatūrą. Tiems, kurių nemuša prakaitas nuo ilgesnių sakinių. Tiems, kurie yra tikrai įgudę skaitytojai. Taip pat tiems, kurie norėtų paskaityti sunkesnės literatūros ir sužinoti, ar jau gali ją skaityti, ar jai pribrendo. Jeigu Amerikietiška pastoralė jums nesukels bėdų, galėsit drąsiai toliau skaityti M. Proustą. Sunkiau tikrai nebus.
O kai pabudo, ką veikė Fineganas?