Pergalė (kaip ir Colours of Bubbles) savo antrą albumą išleido šiemet kovo 8 dieną. Tik, skirtingai nei anie šiauliečiai, albumo plačiau nepristatė.
Tad puiki proga pakalbėti apie antrą lietuvių metalo dream team’o įrašą dabar.
Prieš klausydamas užsimaniau susirasti iškarpą iš 5 metų senumo 370 žurnalo numerio. Panašu, kad pirmasis rinktinės diskelis mane buvo nuteikęs pakankamai optimistiškai, kad įpaišyčiau jam 79 laipsnių stiprumą.
Naujas darbas pirmiausiai suglumino tuo, kad pirmus tris kartus pavadinimą viršelyje perskaičiau taip: Akropolyje. Hm, gal būtų buvusi nebloga idėja. Jei Žas nebūtų supisę reikalo anksčiau.
Ilgai nedelsdamas ėmiausi skrodimo. Iš patirties galiu pasidalinti patarimu, kad geriausiai sekasi, jei albumą išpreparuoji atskirais gabalais. Tad ilgiau negalvodamas apie akropolius ėmiausi peilio ir kirvuko.
01. A Boy’s Night Out 06:25
Įžanginė basufkė nuskamba daug žadančiai. Bet tik 5 sekundes. Tuojau pat atskrenda Guns N’ Roses laikus pamenantis soliakas ir pasipila rokenrolas. Khm… blia.
Laimei beždžioniuku diskoteka ties trečia minute išsibezda ir nuo ketvirtos (po kelių sunkesnių rifų ir fakų) Pergalė paduoda… blеkiuko! Viso to džiaugsmo gaunasi solidžios 2,5 minutės. Kaip tik užtenka jėgų moshpitui.
Grupės vokalistas 7 (liaudyje plačiau žinomas kaip Kirdėjus) čia pademonstruoja, kad neveltui iki tol treniravosi plėšyti gerklę Šiaulių bandoje Argharus.
02. Estonian Lesbians 06:12
Kadangi stoner’is populiarus tarp festivalio Devilstone rengėjų, klausydamas dainos apie estų lesbietes pradžios įsivaizdavau tokį grupės narių bryfą:
– Mes pastoviai pjaunam kažkokį senobinį rokenrolą maišytą su bliaku. Reik kažko naujo.
– Aha, jo.
– Klausytojams tai gal pochuj, bet man pačiam jau užpiso tą patį brūžinti…
– O davai padžeržgiam kaip kokie QotSA ar Kyuss!
– Oba! Davai pabandom.
– Rimtautas the Garsistas, galėsi išlaužti tokį saundą?
– Nukašžinau… Pabandom…
Taip ir skamba. Pradžia – kaip bandymas groti džeržgiantį stoner/grunge (ala QotSA), priedainis su moteriškais pritarimais – kaip norvegiška eurovizija, Levo pragrojimas klepu – melodingas ir paprastas, kaip Laimučio Purvinio nuoširdumas. Dar čia yra tas sintezatoriaus sympho tembras (kaip Nightwish įrašuose). Bet juk po pieno ir silkės kombinacijos – kokteilio nesugadinsi net neplautom braškėm, ane?
03. Durnius 06:23
Kaip ir pridera pavadinimui, Durnius prasideda durnai ir neapsakomai. Labiausiai čia tinkamas apibūdinimas – balaganas. Žodžiai man čia sunkia išgirstami. O kadangi lyric video šiai dainai nebuvo nupieštas, tai supratau tik tiek, kad jis durnas ir gali sau leisti negalvot.
Muzikaliai kūrinys neįspūdingas. Jį sudaro keli skirtingi motyvai su senajai mokyklai (čia turiu omeny tą skudurinį skambesį, su Alice Cooper ir Motley Crue priešaky) būdingais pragrojimais. Ypatingai erzinantis – paskutinės minutės jonikos linksmasis solo.
Laikysiu, kad kūrinys dedikuojamas trū debilams. Jūs juos tikrai matėt su džinsinėmis striukėmis, išsiuvinėtomis Death ir Motorhead lipdukais, kokia nors siūlu perverta kaukolė pakabinta ant kaklo ir kokio paukščio masyvus nagas vietoj žiedo, likę trys riebaluoti plaukai gumyte surišti į „kasą“ ir ant rankovės ištatuiruotu išradingu keltų žiedu aplink bicepsą. Mėgstamiausia komanda – Žalgiris (nes lietuviai nugalėjo kryžiuočius), mėgstamiausia tribūna – Pietų IV (nes ten yra daugiau girtų trū debilų).
04. Viskis II 07:26
Tai antra pirmame albume pradėtos trilogijos dalis. Na, bent jau aš tikiuosi, kad trilogijos. Šią spoken word kūrybą traktuoju kaip liguistas 7 fantazijas, gal būt šiek tiek pamiksuotas su autobiografinėmis ištraukomis (sprendžiu iš asmeninių įspūdžių apie pokalbius su Kirdėjumi).
Kitas traktavimo aspektas – nemažiau realus už pirmą – tai Kirdėjaus kastingas. Spėju, šitokiu būdu grupės lyderis bando užsitikrinti vaidmenį kokiam nors teatre arba bent įgarsinti kokią mešką džiunglių multike.
Manau, kad tas jo bandymas įsiteikti režisieriams – gan sėkmingas. Vokalistas demonstruoja, kaip jis moka iš 7 persikūnyti į Kirdėjų ar, galiausiai, atsiskleisti kaip nuogas Kristijonas su berniukiškai nepridengtais nusivylimais, liūdesiais ir baimėmis.
Paradokas, bet šitame kūrinyje sadistinius lyricsus palydi gan įtaigus muzikinis paveikslas.
Visumoje – dar ne Bukowskis, bet jau pakeliui…
05. Les Yeux Rouges 06:02
Šitas gabalas muzikaliai man patinka labiausiai. Bent jau tiek, kiek gali patikti imitacija. Gal todėl, kad iki šiol vis dar jaučiu silpnumą melodingai Moonspell gotikai?
Turiu omeny pirmas 4 dainos minutes. Kol neįstoja „duokim garo“ su savo armonika ir normalaus doom’o nepaverčia folk’u.
06. Gabriel the Norwegian 08:00
Iš pradžių maniau, kad ši istorija yra apie tai, kaip Peter Gabriel Norvegijos lapių fermoje valė narvus, kol galiausiai gavo black metal pilietybę. Vėliau prisiminiau Polskos pasididžiavimą Behemoth ir jų giesmes apie archangelą… O dar vėliau visai pasimečiau nuorodose ir nusprendžiau nesiparint ieškant užuominų.
Numeris sudarytas iš trijų dalių: a) blekovas posmas, b) polka priedainis, c) bliūzovas tiltas. Labiausiai veža, aišku, b) dalis. Gal dėl to, kad primena linksmiausią Horizontalios Maldos Palaimos kawalką – Sado-Mazo Vokietija?
Bro-ken! Con-doms!
Reziumuojant – Antropologija nestebina turiniu. Geriausia, ką galima rasti kompakte tai Gintarės K. Narga piešiniai. Muzikaliai – nieko įdomesnio, ko nebuvo sugrota tos pačios Pergalės prieš 5 metus. Dar smarkiai liūdina įrašo kokybė ir suvedimas, kai būgnai skamba kaip virtuvėje įrašytos taburetės. O labiausiai pasiilgau išradingų Levo klavišinių aranžuočių.
Bet juk ne už muziką Pergalė yra vertinama labiausiai. Man visad labiau patikdavo jų išprotėjęs teatras ant scenos. Ir tuo turėsiu proga įsitikinti jau gegužės 20 dieną Vilniuje (čia Pergalė koncertuos klube Pelėda) ar dieną vėliau Kaune (ten jie gros klube Lemmy).
