8-oji jūsų sukurta pasaka apie Robokopo darbo paieškas.

Panevėžys – didis Lietuvos miestas. Čia vyrai šika plytom, o moterys pudruojasi cementu. Šiame mieste susitelkusios didžiosios Lietuvos pramonės šakos, čia dirba iškiliausi protai – automobilių vagys, „skolų išmušinėtojai/bytkės antstoliai“, vietiniai plaktukai and many more. Taip jau nutiko, kad į šį miestą pateko pensijon išėjęs Robokopas – buvęs mentas, narkotikų prevencijos skyriaus specialistas. Prasidėjus etatiniam pareigūnų valymui Robokopas buvo atleistas iš darbo Detroite (priežastis: baigėsi garantinis), ko pasekoje jis ieškojo naujo.

– Ne šuns papai yra Panevėžyje dirbti –, mąsliai tarė Robokopas. Bevartydamas Lietuvos Rytą rado kelis skelbimus. Darbo pasiūlymai – ieškome apsaugininko itin populiariam naktiniam klubui „Žydroji Miss“, ieškome apsaugininko Maxzimai, ieškome urodo tvirtais kumščiais „pakrovimo darbams“; darbo patirtis mėtant „objektus“ į bagažinę privalumas.

Rūsčiu lazerio spinduliu nužvelgęs skelbimus, Robokopas nutarė, kad reikia spausdintis CV ir pyzdinti į pokalbius dėl darbo. Tiesiog Robokopo praeitis nebuvo tyra. Karštas romanas su Spaidermenu privedė Robokopą iki to, kad Transformeriams netikėtai palikus Žemės planetą, jam nieko kito nebeliko kaip tik aptaginti kiekvieną Panevėžio kampą. Tai netruko pastebėti akyli Panevėžio miesto policininkai, kurie to tik ir telaukė kaip nubausti atvykėlį. Aplinkybių šešėlyje ir pradėjo persekioti Robokopą visa vietos šunauja. Robokopas greitai suprato, kad yra persekiojamas. Nieko kito nebeliko kaip ieškoti darbo. Bedarbė metalinė valkata tapo pernelyg lengvu taikiniu pareigūnams.

– Kuom Jus sudomino mūsų kompanija?

– Nūū, tai, visad norėjau dirbt prie fūrų, – išsijuosęs melavo Robaskopas.

– Ką Jūs žinote apie mūsų kompaniją?

– Tai „Panfūra“ yra garsi čia pas mus panevėžianskus. Laikraštį skelbimą radau.

– Tai viskas?

– O tai ką čia ir bepridėsi, klausimas kvailokas stipriai buvo, nenoriu gilintis.

– Dabar užduosime bene svarbiausią klausimą: Ką jūs veiksite po 5 metų?

– Būsiu Jūsų direktorius, madam.

Žydų ir lyderių, žinia, Panevėžyje niekas nemėgsta. Darbo paieškos tesėsi.

– Ar tamsta ne robotas?, – paklausė jaunoji „Panevėžio sviesto“ personalo vadybininkė Sūrutė.

– Ne, atsakė Robokopas, – aš Robokopas Metalinis, bet širdyje mentas. Mentai tikrai ne robotai, – toliau įtikinėjo Sūrutę mūsų didvyris.

– Kiek yra 1+1?

– 2, madmuazel.

– Skaičiuojate ne kaip mentas, o kaip robotas, – atsakė Sūrutė. Žodžiu, Robokopas darbo negavo ir čia.

– Ne, tai ne, – liūdnai nusišypsojo Robokopas, ir buvo jau besisukąs eiti, taičiau akies kraštu pastebėjo trečioje lentynoje nuo viršaus keistai styrantį plaukų kuokštą. Širdyje, Robokopas visada buvo menininkas, o ne tas, kokiu jį laikė didžioji dalis visuomenės. Ak, kaip jis mėgo brėkštant rytmečio saulei, centriniame turguje žmonėms rauti plaukus… O saulei leidžiantis, žiūrėti į styrantį kumštyje suspaustą kuokštą plaukų, ir braukti nostalgišką ašarą. Tik niekas vargšo taip ir nesuprato. „Ir kam tas darbas Panevėžy reikalingas?“ – Robokopas netikėtai užminė sau šią mįslę. Jis labai liūdėjo neradęs darbo, todėl valgė batoną su razynkom ir gėrė pieną.

Po sunkios nedarbo dienos, Robokopui atsisuko keli varžteliai ir ėmė klebėti jo koja. Įsijungęs TV, dribo lovon pažiūrėti vakaro žinių. Gavęs nepakeliamą dozę negatyvo, Robo pakilo iš guolio ir klebėdamas nudūmė iki artimiausio taško prisigerti.

– Man reikia tepalo!!! Ar girdi, gaidy, duok man tepalo mano aprūdijusioms kojoms! – iš paskutiniųjų jėgų suklykė Robokopas.

Mirkdamas vonioje, Robokopas ištisai spoksojo į seną, pageltusį, grupės „Front242“ plakatą, priklijuotą tiesiai virš vonios ant lubų. Jis jam primena tuos laikus kai dar būdamas paauglys, su kitais robotais terorizuodavo Briuselio gatves. Tada tai būdavo judesys… – galvoja. Šiais laikais taip nebėra. Dabar visur tik vanduo nuo kisieliaus. Ir lėtai paniro į vonią.

– Gal man išvažiuoti į Graikiją arba Jemeną? Tenai beveik kasdien vyksta riaušės, tai ir robokopų paklausa didesnė. Aš gi nenoriu keisti savo profesijos. Man patinka aiškinti žmonėm, – mintyse kalbėjo jis sau.

Robokopo nepriėmė į darbo biržą, nes neturėjo lietuviško paso, bet pasiūlė lankyti siuvimo kursus. Robokopas sutiko ir netrukus išmoko labai neblogai siūti ir megzti. Jis nusimezgė sau naują šalmą ir kaburą pistoletui ir ta proga išėjo po staroj privičke į gatves patruliuoti. Jis neliko nepastebėtas. Nindzės Robokopą bytom uždaužė tiek, kad jo ličio jonai per nosį ištekėjo. Oj, kaip džiaugėsi miestiečiai šiuo reginiu. Ir išėjo Robokopas laimės ieškoti pas mentus.. Atėjo į pirmą pasitaikiusį skyrių ir sako:

– A girdžiat, aš pac kiečiauc mentc ant Lietuvos, turit priimt mane saugot jūsų miestą nuo mafijos gaujų ir banditų, jie visi manęs bijos ir gerbs mento vardą ant šio svieto!

– Gerai, – mentai sako, – ateik, parodysi ką sugebi, – ir paskyrė Robokopą į kriminalinių tyrimų centrą.

Pradėjo Robokopas dirbti Panevėžio mentūroje… Gavo užduotį pradžiai, išsiaiškinti ką ir kada planuoja Panevėžio tulpiniai, kas dabar jų vadas, kas vykdantieji.. Robokopas nesutriko ir patraukė tiesiai į garsiausią nusikaltimais ir laisvu gyvenimu Panevėžio naktinį klubą, kuriame kaip žinia galima buvo sutikti visą svarbiausią Panevėžio mafijozų valdžią.

Nežinojo Robokopas, kad darbas Panevėžyje sunkus. Šitaip beplušant, nuo prakaito ėmė rūdyti metalinės kūno dalys: rankos per sulenkimus girgždėjo, kojos apsilupinėjo, atverdamos ne itin kokybišką metalą, kurį subtiliai buvo paslėpę kitaiciški dažai. Po dviejų dienų išsitraukė Robokopas teleskopą, nutaikė į artimiausią namą Panevėžy, nusišypsojo kreiva skardos šypsena, iš kurios jau buvo galima spręsti, kad Robokopas dvasiškai sugedo ir smuktelėjo į pimpagalvių gretas. Išmestas iš darbo už komisaro išprievartavimą, prieš tai privertus jį persirengti seksualia kale, Robokopas darbo biržos grindis vėl drebina nebe pirmi metai.

Jis susimąstė – nafik aš tą medžiagų atsparumą mokiausi KTU vadyboj, jeigu į siuvyklą vadybininku priima tik baigusius KTU dizaino siūlografiją?! Ir dar vienas reikalavimas – kiniečių kalba. Afigieli?

Robokopas savo ateities bijojo labiau nei korozijos. Išėjęs į vietos Beržų biržą – nerado nei raudonų obuolių, nei laimės sausainių. Pagalvojo sau, kad ne ten ieško. Pasuko link žmonių eilės prie pomidorų, kurie krito ant nemirtingų pasakų rūmų. Eidamas susitiko kažkokį flencą iš po tilto, tas ėmė gydyt:

– Aš tau sakau yra diela už geras šaibas, bet niekam nekaziolink, nes nuraguosiu tavo facebook’ą!

Net sutraškėjo hardas Robokopo galvoje sukosi viena mintis „va čia tai ble užsiroviau, tas flencas panašus į H.Daktarą ar ne jis tik čia ir bus?“ Nedrįso paklaust Robokopas:

– Nuuu tttai sasasakyk,– užlagino biški!

– Žinai Paulį Celan’ą?– paklausė jo Kornelijus Platelis.

– Ne.

– O Ezra Pound’ą

– Mmm, irgi ne.

– Tai kaip tu gali dirbi „Literatūra ir menas“ redakcijoje, jeigu net literatūros nežinai?– suraukęs ausis paklausė K. Platelis.

– Na, aš galiu stovėti prie įėjimo ir stabdyti rašytojus, kurie ateina reikalauti, kad sumokėtum jiems vėluojančius honorarus,– nuoširdžiai pasakė nesišypsantis Robokopas. – Taip grafomanams duočiau per galvą ir pipiriuko į akis, kad atstotų su savo sapalionėmis.

Robokopas iš tiesų niekad nenorėjo dirbt. Ir pinigų jam netrūko, nes savo poreikius pilnai patenkindavo su garažų užkampėse randama atrabotke ir Panevėžio centrinėje bibliotekoje besisukančiu metaliniu ventiliatoriumi, kurį naudojo tiek savo libido sužadinimui, tiek ir nužadinimui. O ir tingus bibliotekos personalas dėl nedidelių tepalo dėmių ant sovietinio sieninio kilimo nelabai skundėsi. Bet ko nepadarysi iš baimės. Apsižergęs arklį įjojo į viešnamį.

– Laba diena, jūs tas Robokopas. – pupsėjo storas iškrypėlis.

– Taip, tai aš. – atšovė pydariūkštis.

– Sakykit, jūs nesate labai didelis pistukas?

– Esu bet su vyrais.

– Puiku, ginekologo darbui kaip tik reikia gėjūkščio, mat visi kurie dirbo ankščiau buvo labai… kitokie. Pavyzdžiui Haris Kurvuuseks išpiso 16–metę ir man teko raudonuoti teisme. Vladimiras Dujokaukė masturbavo ponios akivaizdoj ir visiškai atsitiktinai prijogurtavo poniai veidą, buvo nemalonu, nes toji kaukė ant manęs kaip skerdžiama kiaulė. Jūs tikrai gėjus?

– Absoliutus.

– Karoče, ryt šeštą poliklinikoj bliat.

Na, tas darbas, kaip už keletą šimtelių atrodė visai nieko. Iš pro šalį einančio Panevėžio Darbo Biržos valdininko, kuris per petį buvo persimetęs medžiaginį Rimi maišelį, gavęs du Darius ir Girėnus, suvokė, kad tokios menkos pašalpos neužteks net pačius Darius ir Girėnus pramaitinti, išleisti į mokyklą ir už išleistuves sumokėti. Matę susirūpinusią Robokopo miną, Dariai ir Girėnai pravirko oranžinėmis ašaromis ir pradėjo klykti kaip lėktuvo propeleriai. Supratęs, kad darbas šiaip pakampėse nesimėto, robotas nusprendė pats sukurti darbo vietų.

Atsistojo Robokopas vidury sankryžos, paėmė akmenį ir metė jį į vitrinos langą. Stiklai išbyrėjo, žmonės išsilakstė, mergos pradėjo spiegti, o jis ramiu žingsniu nuėjo toliau galvodamas „velniop jus visus, nelaimingi socialistai“. Susitikęs transvestitą Supermeną su silikoniniais papais pliaukštelėjo jam per kietą sėdynę, ir pasiūlė parodyti savo ginklą.

– Nu ir nx, – tarė robokopas, – eisiu pėsčias iki Vilniaus.

Ir pradėjo eiti pėsčias iki Vilniaus. Beidamas jis sutiko fūristą be fūros, kuris taip pat ėjo pėsčias iki Vilniaus. Kas keisčiausia buvo šioje kelionėje, kad fūristo pirmi ištarti žodžiai Robokopui buvo:

– Pisau aš tavo gyvenimo nesėkmes.

Ir tada apylinkėse kažkas baisiai sprogo. Tai buvo pats Robokopas. Jis neatlaikė visos Panevėžyje tvyrojusios įtampos. Jo išsprogę gabalėliai subyrėjo į gan modernią skulptūrą, ant kurios ne patys imliausi rašybai vyrai iš tos pačios darbo biržos užrašė „Če ilsisi Robociklopas“.


– Pabaiga –


Kviečiame rašyti sekančią pasaką.

 

Ašaros Pasakos Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *