Pauliaus refleksijos

OFF Festival visada pasižymėjo išgrynintais ir konceptualiais line-up’ais (beveik) be jokio bereikalingo kamšalo ar piguvos. Tačiau tuo pat metu festivalis visuomet išvengdavo neskanios eklektikos. Bet kuriuo atveju, neturėjau per daug išankstinių lūkesčių, nes angliakasių miesto slenkstį peržengiau pirmąkart.

Įžangos pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad šiame straipsnyje koncentruosiuos labiau į įdėmiai matytus pasirodymus ir daugiau dėmesio skirsiu jiems. Žinoma, mačiau ir daugiau atlikėjų, tačiau ne visus užtenka kompetecijos įvertinti, o kitus mačiau perdėm epizodiškai, kad susidaryčiau įspūdį. O refleksijų buvo daug ir intensyvių. Taip jau būna festivaliuose. Tad ataskaita dienomis ir vardais.

Ketvirtadienis

Senajame Kino Rialto startavęs Dirty Beaches koncertas buvo stiprus įžanginis akordas sekančiam vyksmui. Katovicų teatras ir raudonų užuolaidų fonas sudarė puikų kontekstą šiam šiurkščių analoginių vojažų ir lynčiškos psichodelikos prisodrintam vyksmui. Simetriškas vaizdas puikiai rezonavo su aštriu, bet Amerikos pietų polėkiu dvelkiančiu garsu. Alex Zhang Hungtai judėjo ir alsavo išvien su muzika, savo šiurkščiai efektuotu vokalu leisdamas šaižius prancūziškos poetikos ar išjausto sąmonės srauto pliūpsnius, atmiežtus aštriabriaunėmis analoginėmis ritmikomis, lo-fi džiazo elegancija ar abstraktesniais atmosferiniais vojažais. Pasirodymą vainikavo stiprus dekadansinis disko, kuriame visa kaupta energija susikoncentravo į sodrią ritmiką.

Amen Dunes – antras vakaro koziris, kuriam koją pakišo garsinės problemos bei nuo kubų rezonuojantys būgnai. Pats pasirodymas praėjo puikiai – vyrukai organiškai paišė pastelinius americana/dream pop/blues peizažus ir išgrojo geriausius savo puikaus paskutinio relyzo Love perlus. Tik norėtųsi juos girdėti kur nors pievoje ar medžių pavėsyje, o ne tarp keturių sienų su kiek klaustrofobišku ir plokščiu garsu.

O Earth savo americana kosmoso prisodrintais plieniniais drone’ais nuskraidino į naktį

Penktadienis

Penktadienis prasidėjo anšlaginiu hip-hop eksperimentalistų Clipping pasirodymu. Nežinau, ar pastarasis terminas tiksliai apibūdintų šios muzikos esmę. Čia MC sąmonės srautas maišosi su laužytomis glitch, beats ar net noise pasažais persunktomis ritmikomis.

Miško scenoje apsistojęs legendarinis kraut vedlys Michael Rother (Harmonia, Neu!) – puikioje formoje. Pasitelkęs būgnininką ir gitaristą jis padavė pozityvaus Vokietijos autobanais dvelkiančio krautrock dozę. Pasirodymas vystė labiau Harmonia būdingą taisyklingesnį rafinuotą garsą nei Neu! motoriką. Šiuo atveju tai – lengvai plaukianti glotnioji ir prieinamesnė kraut pusė, labiau menanti vėlyvesnę žanro evoliuciją nei ankstyvuosius pogrindžio eksperimentus. Tačiau viskas vilnijo gražia vokiško skaidrumo prisodrinta linija, efemeriško futuristinio optimizmo ir psichodelikos banga.

Visai kita jaunesnės kartos muzikantų kraut interpretaciją buvo suomių Oranssi Pazuzu metaliniai kosmische vojažai. Tai – vieni jaunų metalo eksperimentatorių, drąsiai atsiribojantys nuo žanrinių klišių ir perkeliantys skambesį į kitas plotmes. Šiuo atveju tai – psichodelikos tyrai, kupini kraut struktūrų, ambient pasažų, kosminių improvizacijų. Tirštus rifus skrodžia analoginės sintezatorinės linijos, persiliejančios į abstrakčias ambient/drone erdves, metalinį chaosą ar sintetinius vojažus.

Naktinis Wolf Eyes šou drėbė dozę gitarinio industrial/noise prisodrinto purvo. Tačiau koncepcine prasme tai buvo post-modernistinis punk rock. Chaotiškas, bestruktūris, asimetriškas pliūpsnis. Tačiau tai nebuvo tipinė noise brutalūcha – greičiau besikaupiantis pykčio naratyvas.

Šeštadienis

Šeštadienį nusimatė ganėtinai eklektiškas garsynas.

Deafheaven pristatinėti išsamiau turbūt nereikia. Tai buvo trumpa, bet efektyvi dozė stipraus, kieto, agresyviai išjausto ir emocingo garso, kylančio iš asmeninių (pa)sąmonės gelmių. George Clarke scenoje drąskėsi išvien su blast beatų vulkanais, apipintais shoegaze rifų viražais. Ir apskritai visas grupės įvaizdis konceptualiai derėjo su garsu (aišku, išskyrus tik Kerry McCoy džempą, kuris visai ne į temą).

Ėjo visi Sunbather perliukai su vietoje ir laiku sugrotu daug žadančiu From The Kettle Unto The Coil. O The Pecan Tree palydėjo nuoširdus crowdsurfingas. Ties šia melancholiška inercija pasirodymas baigėsi. Tačiau tokiai intensyviai emocinei atakai tokios trukmės pakako.

Visgi įstabiausias to vakaro pasirodymas buvo Chelsea Wolfe šou. Tylus neoklasikinis interliudas įvedė į ramiu bei epiškai melancholišku stotu dvelkiantį pasirodymą. Pirmasis Movie Screen buvo tikrai taiklus įžanginis akordas, nes visas koncertas tikrai priminė naktinio kino filmo seansą barokiniame teatre. Dinamika čia buvo tyli, hipnotinė ir tiktai pačioje pabaigoje besikaupusi emocinė energetika perėjo į intensyvią būgnų salvę. Chelsea tikrai turi PJ Harvey vaibo. Tik pastarosios moderną reiktų pakeist į XVIII amžiaus romantizmo estetiką.

Į eksperimentinę palapinę toliau nugynė Jerusalem In My Heart. Tai – kultūriškai keistas derinys. Šis Kvebeko audiovizualinis projektas susideda iš trijų skirtingą kultūrinę patirtį turinčių asmenų – libaniečio, prancūzo ir pietų amerikietės. Projekto pasirodymai – reti, unikalūs įvykiai, kuriuose dažnai dalyvauja skirtingos menininkų grupės. Off’e ant scenos jie buvo dviese. Muzikinę dalį valdęs vyrukas transliavo etnines drone pulsacijas atmiežtas folko elementais bei gyvai dainuojamomis arabiškomis vokalinėmis linijomis. Antrasis narys stovėjo šalia trijų didelių 16mm vaizdo projektorių, išstatytų prieš sceną. Jo gyvai dėliojamos vizualinės konstrukcijos vyravo nuo rytietiškos simbolikos iki gamtos abstrakcijų. Tai buvo nuostabus hipnotinis ir labai meditatyvus pasirodymas. Tik vėlgi labai norėtųsi jaukesnės kamerinės aplinkos.

Sekmadienis

JAV saksofonistas Evan Ziporyn buvo gana netikėtas programos posūkis. Džiazą atvirame festivalyje pavyksta išgirsti tikrai ne dažnai, juolab abstraktesnes jo formas. Experimental palapinėje rytietiškomis pulsacijomis persunkti abstraktūs free jazz vojažai hipnotizavo ir plukdė. Saksofonu jis būrė harmoningą, kone ambient garsą, intravertišką ir egzotišką garsinę kelionę. Gaila, kad nebuvo pakankamai garsinės izoliacijos ir kartas nuo karto prasisunkdavo miško scenos dūžiai, tad vėlgi tokią patirtį labiau norėtųsi apturėti kamerinėje aplinkoje.

O štai komentuoti Slowdive pasirodymą man yra gana sudėtinga. Pirmiausia dėl itin asmeninio santykio su šia grupė. Mane pažįstantys puikiai žino, kokią svarbą ir įtaką man turi šis projektas, stipriai įtakojęs ne tik mano estetinį suvokimą, bet ir tam tikras asmenines/emocines jusenas, santykį su garsine aplinka, įprasminęs dalį akimirkų. Tad šio įvykio laukimas buvo sumišęs su lengvu nerimu, malonia įtampa, jauduliu, kuomet stotyje lauki pirmąkart matomo ilgamečio susirašinėjimo draugo.

Ir štai jie scenoje. Jokių ceremonijų, viskas solidu, neutralu, taip puikiai išryškinant muzikos svarbą. Tik jų visų veiduose matyti subtilios šypsenos, spindinčios nuoširdumu. O toliau vėrėsi iki širdies gelmių pažįstamos erdvės. Pradėję nuo titulinio Slowdive, jie ėjo per visas įstabiausias diskografijos akimirkas – When the Sun Hits, Machine Gun, Blue Skied An Clear, Crazy for You… Gal būtų nepakenkęs dar vienas kitas kūrinėlis iš Just For A Day, bet lygiai taip pat būtų nepakenkęs ir visos jų diskografijos gyvas atlikimas.

Statiškas stotas leido pilnai plėtotis shoegaze himnams be jokių nereikalingų trikdžių. Epas jaunystei Alison puikiai surezonavo su vienos merginos crowdsurfingu. Besiskinant kelią per rankų mišką, tai buvo puiki momentinė iliustraciją akimirkai. Net neverta plėtotis apie techninę dalį, kuri buvo puiki. Visi kūriniai skambėjo nuostabiai švariai, neprasprūdo nė vienas jų garso sluoksnis, Neil Halstead ir Rachel Goswell vokalai nė kiek nenusilpę, o Simon Scott groja smarkiai ir įnirtingai. Gal ir drąsus teiginys, bet tai buvo geriausias koncertas mano gyvenime.

Fuck Buttons buvo paskutinė skani vyšnaitė. Po Slowdive dueto elektroniniai himnai konceptualiai lipo, nes jų garse taip pat nemažai elektronifikuotų shoegaze atgarsių. Tiesa, duetas nestokoja epinio ir kiek pompastikšo skambesio, tačiau čia ir yra jų jėga ir žavesys. Tai – eklektiški elektronikos himnai, įvelkantis techno ritmikas į melodingo noise patalus ar negitarinę shoegaze estetiką.

Reziumė

Puikus festivalis Trijų ežerų slėnyje. Kultūringa publika, nėra open air’ms būdingos masovkės, mačiau tik keletą girtų asmenų, puiki organizacija. Džiugu žiūrėti, kaip ta pati publika išsitaškiusi per kokį Andrew W.K. po to ramiai eina stebėti džiazo performanso į experimental sceną. Vienu žodžiu, labai melomaniškas ir koncentruotas vyksmas. O ir dar šiaip labai gerą įspūdį paliko Lenkija. Tvarkinga šalis, daug gražių žmonių gatvėse, gausi kultūros pasiūla ir gerokai stipresnis vakarietiškas dvelksmas. Yra ko mokytis iš kaimynų!

Foto: Paulius Ilius

Bangos Koncertai Sūru

5 Replies to “OFF@Katowice: melomanų džiaugsmas angliakasių sostinėje”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *