MJR’2009: Nieko naujo. Gal ir gerai?

Ufff, rašyti apie festivalį Mėnuo Juodaragis‘2009 buvo sunku. Kai „išpuolęs gyvai“ parsiveži blogų ar, atvirkščiai, kosminių įspūdžių, klavišai barška patys, nes norisi kuo greičiau išlieti negatyvą ar pasidalinti pozityvu. O šiuo atveju… tai buvo eilinis MJR. Neblogas. Bet mėgaujantis tuo, kas vyko Zaraso saloje paskutinį vasaros savaitgalį, giliai viduje nenutildavo pojūtis, jog galėjo ir turėjo būti geresnis.

Dar prieš festivalį iš organizatorių stovyklos pasigirdo dejonių, jog abejojama dėl lankytojų antplūdžio bei tikimasi nuostolio. „Iš kur jam atsirasti? – laužėme galvas. – Juk pernykštis MJR buvo labai vykęs, reputaciją per tuziną metų renginys įgijo kuo puikiausią“.

Viena versija, žinoma, prašėsi savaime. Kaina padidėjo, o dalyvių sąstatas (vertinant svarbiausią festivalio dedamąją – muzikinę) buvo pasiūlytas labai net kuklus, lyginant su pernykšte puota. Suru.lt desantas apskritai priėjo keistokos išvados, kad headliner‘ių etikečių verčiausi buvo lietuvių projektai – Girnų Giesmes, Vilkduja, Andaja.

Dar viena detalė – nėra žvaigždžių, nėra ir būtinybės mokėti kažkam didesnius honorarus. Tai naudinga per krizę. Bet juk logiška tada ir kainą būtų padaryti anti-krizinę. Metalinio „Velnio akmens“ organizatoriai sugebėjo į Anykščius prisivilioti brazilus Sepultura, kurie savo žanre turi svorio daugiau, nei visi MJR‘2009 užsieniečiai savoje nišoje kartu sudėjus. Ir klausytojų piniginių smarkiai neplėšė.

Dabar, aistroms nurimus, atrodo, jog rengėjai viską apskaičiavo teisingai. Dalis šiuometinis auditorijos kitais metais, tikriausiai, į Zaraso salą nevažiuotų. Tai nėra plika teorija, o savotiška apklausa paremta prognozė. Ir staiga – op! Sensacingas Ugniaus Liogės pareiškimas: nebus kitąmet Zarasuose Juodaragio. Bus kitur, žymiai kuklesnis. Ką gi, vėl atgaus kultinį statusą. O po to vėl galima bus driokstelėti su nauja jėga.

Ok, šalin teorijas! O tai dar susidarysite nuomonę, kad suru.lt Zaraso saloje lipo ant medžių iš nuobodulio ir laukė festivalio pabaigos, nors realiai mėgavomės tusu, ir banalios diskusijų aukščiau išdėstytomis temomis dalyvių zajavkės „Nenori – nevažiuok“ ar „Padaryk geriau ir pigiau“ šiuo atveju niekaip netinka.

Baimė, kad išvažiavus iš Vilniaus penktadienį apie 19 val., eilėje teks stovėti kone valandą, faktiškai pasitvirtino, bet jai buvo pasirengta. Kaip tik atsikratėme įkalčių – supylėme kelių alaus butelių turinį į skrandžius. Todėl prie „sienos“ (įvažiavimo į Zaraso salą) jau buvome švarūs – be alkoholio kontrabandos. Beveik. Gal ir gerai, nes kai kuriuos svečius kratė ir kratė gana sąžiningai, apie tai liudijo apsaugos automobilyje pastebėta trofėjų krūvelė. Jos, tikriausiai, pakako nemenkam Security Afterparty.

Automobiliui ir palapinėms vietos aptikome daug, įsikūrimo procesas neužtruko. Metas pasirodyti prie scenų, juolab kolegos jau ten, tikrinasi techniką. Keista, bet pagrindinėje scenoje pirmą vakarą apskritai nieko nevyko. „Per brangus įgarsinimas“, – tokią versiją girdėjome iš organizatoriams artimų šaltinių. Sukėlė nuostabą, bet tebūnie. Muzikos ir taip netrūko, suspėti visur buvo tiesiog neįmanoma, bet kai ką visgi išgirdome. Žemiau – suru.lt hit-paradas.

Dandelion Wine, penktadienis, Pušyno scena. Prie scenos susibūrė daugelis tų, kurie matė australus pernai Kunigundoje. Tada, per baigiamąjį koncertą Pienių Vyno electronic-folk padarė tiesiog puikų įspūdį. Nekrito į balą svečiai iš tolimojo Žaliojo kontinento ir dabar. Nors atvira erdvė kiek išsklaidė to, jau legendomis apipinto, keisto styginio instrumento garso galią. O šalia Naomi nebuvo panelės žaliais šortais. „Išvyko į Kanadą, į dviračių čempionatą“, – paaiškino tiesiai nuo scenos grupės lyderė. Tai bent.

Šeštadienio rytą nutarėme tradiciškai sudalyvauti MJR futbolo turnyre. Penkių žmonių komandos neturėjome, todėl išeities teko ieškoti vos atsikėlus. Tiksliau, ji mus rado pati. Tai buvo keturi svečiai iš Kaliningrado su Volosy priešaky. Pavadinimas „Suru“ ekipai tiko, nes sukeitus skiemenis vietomis, puikiai atitiko jos sudėtį. Vienas iš komandos draugų pabėgo jau po pirmų rungtynių ieškoti Zarasų velniukų. Su kitais radome bendrą kalbą ir nužygiavome iki pat finalo. Deja, lemiamam žingsniui pritrūko jėgų. Kaip ir pernai nusileidome „Salantams“.

Kol lietutis neįsismarkavo, patraukėme prie atributikos ir įrašų prekystalių. Išvydome malonią gausą, įvairovę bei prieinamas kainas. Šalia įprastų „Dangaus“ ir „Ledo tako“ įsikūrė svečiai iš Lenkijos, iš kurių puikių CD galima buvo įsigyti po 20-30 lt. Lengvą šypseną sukėlė Girnų Giesmininko Liuko verslumas. Į festivalį jis atsivežė tik 10 savo naujojo albumo kopijų, kurias išalkę gerbėjai išgraibstė dar penktadienį. Tiesa, ir be to papildėme festivalio piniginę keliais šimtais litų (laimikis iš „Dangaus“ krautuvėlės vis dėlto buvo didžiausias). Ir vėl panėrėme į muzikos bangas.

Roma Amor, šeštadienis, Pušyno scena. Natūralu, tyra, nuoširdu. Dainininkės Euski gruboku balsu (toks moteriškasis V.S.Vysockis), tarsi namuose prie kamino, intymiai girgždant gitarai, pasakojo nuo scenos sakmes apie kareivį ir jo laukiančią moterį. Ekrane – retrokadrai, tinkantys kaip reta puikiai. Bravissimo italų duetui.

Vilkduja, šeštadienis, Pušyno scena. Šį kartą trise – idėjinis lyderis Povkė, boso gitara, sintezatorius. Pastarasis jau pasirodymo pradžioje neatlaikė lietaus ir scenoje liko duetas. Fiasko? Jokiu būdu. Vilkdujos aparatas skleidė puikiai dar nuo Verpetų festivalio pažįstamus naujos, neo-cabaret/retro-pop programos garsus su nedideliais nukrypimais, Povkė, pagavęs azarto bangą ardėsi scenoje, o publika tai matydama, ošė vis aktyviau. Suru.lt numeris Uno, vienbalsiai!

Driezhas, šeštadienis, Pušyno scena. Driokst ir sunku patikėti, kad ką tik buvai pasirengęs užmigti tiesiog ant suoliuko prie scenos. Kojos pradėjo drebėti pačios, vos pasigirdus pirmoms Driezho pasirodymo natoms. Švelnus, bet tuo pačiu sodrus, veržlus bitas, kerintys garsai iš keisto pučia-klavišinio instrumento bei paprastos, bet labai mielos melodijos įtikino – CD „Dangaus“ krautuvėje įsigytas ne veltui. Beje, po kelių dienų sukant diską namuose ir panėrus į „Tolumoje“, „Balsai“ ir kitų kūrinių sroves tuo teko dar kartą įsitikinti.

Mažai, sakote? Žinoma, mažai! Kai kuriuos spėjome išvysti tik viena ausimi ir akimi, laimė, mechaninė (tiksliau, veidrodinė) akis buvo budri.

Vieta: 10/10. Gražu, erdvu, bet tuo pačiu intymu.

Kaina: 90-120 lt. Zarasiškiams ir dviratininkams – nuolaidos.

Organizacija: 8/10. Galimybė susilaužyti koją pakeliui į Šiaurinę sceną – tik vienas iš smulkių trukumų pvz.

Maistas: 6/10. Naujovė – kavos ir blyneliu kioskelis – puiki. Baltų dramblių vegetacija – fui. Barbekių ambasadorių troškiniai ir šašlykai – neblogi, bet 14 lt už 5 gabaliukus gyslotos kiaulienos tokiame renginyje – pereboras. Žodžiu, pasiilgta pernykščių sočiųjų kebabų!

Gėrimai: 5/10. Savasis alkoholis buvo draudžiamas. Noras pasipelnyti kuo daugiau – suprantamas, bet atleiskite, gal būtų galima tokiu atveju pasiūlyti ką nors kito, nei „Tauro“ alaus?!

Publika: 8/10. Mums pasirodė, ar girtų rytais rėkaujančių rokerių prie palapinių („ačiū“ „Katedrai“?) iš tiesų buvo daugiau, nei įprasta?

Oras: 7/10. Penktadienį – superinis, šeštadienį – lietus pusę dienos ir visą naktį.

Gražių merginų: Kur ten tuose apsiaustuose nuo lietaus turinį įžiūrėsi?!

Patenkintas smalsumas: „Dangaus“ nugalėtoja Rasa Basom su bičiuliai norvegais grojo trumpai. Pradėjo gana triukšmingai – monotoniškas ritmas, griežtos gitaros, tačiau vėlesni kūriniai neužkabino.

Atradimas: Roma Amor. Nieko apie šį projektą nežinojome. Sugrįžus teko susipažinti su įrašais.

Nusivylimas: Inkubus Sukkubus. Šiems suaugusiems žmonėms buvo klijuojama didžiausių festivalių žvaigždžių etiketė. Bet ištisas takemyhunger-feelmythunder skambėjo tiek banaliai ir nuobodžiai, kad ausys vyto, o kojos nešė toliau nuo pagrindinės scenos. Bent prie būgnų gyvą žmogų būtų pasodinę, rupūžės!

Staigmena: Wejdas. Savo muziką kūrėjai transliavo per… mobiliakus. Scenoje veiksmo nebuvo ir daugelis žiūrovų tik neįprastam reginiui pasibaigus suprato, jog atlikėjai po visą salą rinko garsus ir transliavo juos tiesiogiai i atitinkamus įrengimus scenoje.

Pro ausis ir akis: daugelis etno/folk/rock ansamblių pasirodymų, filmai, paskaitos – visko buvo žiauriai daug, o mūsų tik keli…

Bendrai: 8/10.

Nuotraukavo Gediminas Navickas (GiN), www.fotografuoju.lt