Pirmas dalykas, kurį turiu pasakyti apie šį leidinį yra tas, kad man neapsiverčia liežuvis jį vadinti pilnaverčiu albumu. 7 gabalai, 27 minutės. Esu klausęs ilgesnių EP ir net singlų. Taip, žinau, svarbiausia ne kiekis, o kokis. Bet kad ir kokis šlubuoja.

Labiausiai man užkliūva albume tvyranti nuotaika. Gal neužkliūva, o tiesiog neatitinka mano tempo ir požiūrio į „atsipalaidavusią“ muziką. Suprantu, kad lietuviai nėra temperamentingiausia tauta, bet… Na būkime bent kiek linksmesni, ką? Juk reggae muzika apie saulę, džiaugsmą, pozityvius dalykus ir viskąten… Ane?

O čia? Kažkoks bėdų turgus. Klausau How Much Longer ir prieš akis, bliamba, matau verktinių nuotraukas. Už ką??

Arba paimkim Dance it Away: daina apie tai, kad šokis – vaistas nuo visų rūpesčių.

Per sunkiai dirbi? Per daug meilužių? Nuolatos lyja? Davai nušokim viską lauk!

Nu davai, nušokim… Bet, chebra, kaip man šokti, jei ritmas vos velkasi?? Tokiu tempu galėčiau šokti nebent po to, kai būčiau nubėgęs visą maratoną (ne pusmaratonį). Na, arba pakasynose. Gal jums ten ir patogu šitaip „šokti“, atsilenkus ant sofkutės, bet man patinka judėti skambant Gogol Bordello ar Bregovičiui (jei jau kalbam apie „bardakų“ muziką). Pažiūrėkit į tuos pačius vietinės faunos mėgstamus ukrainiečius 5nizza. Jie nors ir neskuba, bet spinduliuoja pozityvumu. Net dainuodami apie liūdnas temas. Ir besiklausant nesukelia gailesčio jiems patiems, skirtingai nei „ministrai“.

Be to, anie tik dviese. Ir su viena gitara. O jūsų dešimt! Ir su pučiamųjų gvardija. Ar matėt, ką tokia sudėtimi išdarinėja Leningrad? Taip, jie labiau punk/ska, bet tai nedaug keičia. Jei pavyzdys atrodo netinkamas – prisiminkit, kaip prieš 15 metų rodė Manu Chao.

Kitas dalykas – pats įrašas. Jei kokiam šalikiniui (galim suteikti tai subkultūrai kodinį pavadinimą rastamanai) pasakau, kad man primas albumas Notes & Quotes skambėjo geriau, tai anie žiūri į mane akis išpūtę. „Bet gi naujas labiau išdirbtas, įrašinėtas profesionalioje studijoje, vse dela…“. Na ir kas? Man nesvarbu, kad jūs leidot valandas nuo 11 iki 23 Big Jelly studijoje ir kad šitaip tęsėt dvi savaites ar dar ilgiau. Svarbiausia – rezultatas.

Ministry_of_Echology_-_Wanderer_cd

O rezultatas gan plokščias ir sausas (kaip perkeptas steikas). MoE koncertuose – viskas gerai, o štai studijoje – deja, nepavyksta užfiksuoti anos atmosferos. Būtent tas sterilumas ir suteikia Wanderer albumui prėsko skonio. Gaunasi toks iškastruotas, overproduced Bob Marley.

Lietuvoj, kur konkurencijos šioj srity apskritai nėra (Ministry of Echology vienintelė reggae grupė) ministrai lengvai avansu gauna po vieną „taip“ iš dviejų X-faktoriaus teisėjų ir šitaip patenka į sekantį etapą. O jei tektų varžytis kiek platesnėje aplinkoje?

Džiugu tik vienas dalykas – kad į MoE koncertus noriai susirenka minios žmogeliukų ir spalvotų kepurių (kad ir prieš savaitę perpildytas Loftas). Reikia tikėtis, kad sukaupus pakankamai patirties pagerės ir įrašai. To ir linkiu.

 

Šiandien Ministry of Echology galima paklausyti Kaune.

Folkas

4 Replies to “Ministry of Echology klajoja su pustušte kuprine”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *