Pavadinimas: Minions (liet. Pakalikai)
Žanras: animacija vaikams, nors pagal idėją – visiems
Vaidintojai: Gravitacija, Donas Draperis, Birdmanas, Barbossa
Apie ką: darbo saugos reikalavimų nesilaikymas beveik priveda prie rūšies išnykimo.
Universal Pictures prireikė trijų iteracijų, norint surasti sėkmės formulę. Pakalikai, pradėję kaip trečio plano veikėjas visai neblogoje animacijoje, pagaliau susilaukė savo filmo. Lai garso takelis jūsų neapgauna – tai yra filmas vaikams ir suaugusiems, kurie savo intelekto viršūnę pasiekė 3 klasėj.
Minions įžanga pasakoja antropomorfizuotų žvakučių evoliucijos istoriją nuo vienaląsčių organizmų iki kompleksiškas vergovės struktūras kultivuojančių padarų. Kaip sužinome iš trailerių, jų gyvenimo tikslas yra tarnauti didžiausiam pasaulio blogiukui ir šioje srityje jie dažniausiai pasiekia labai prastus rezultatus. Po šimtmečius trukusios izoliacijos, jiems gręsia išnykimas. Tada trys mažiau generiški pakalikai rįžtasi surasti viršininką, kuriam galėtų tarnauti. Puikiausia proga pasitaiko, kai jie sutinka Sandros Bullock įgarsintą Scarlett Overkill ir jos grakštų it flamingas vyrą Herbą (Jon Hamm). Ši pirmoji pasaulio superniekšė – moteris priima filmo herojus po savo sparnu ir įsako jiems pavogti Anglijos karalienės karūną. Nes… priežastys. Keletui akimirkų ekrane švysteli ir Michaelas Keatonas, o narraciją vykdo Geoffrey Rush. Likusią siužėto dalį, įskaitant ir pabaigą, galima nesunkiai išsiaiškinti pažiūrėjus promo medžiagą, mat filmo kūrėjai nesistengė nukrypti nei per pėdą nuo nustatytų, šimtą kartų matytų kanonų. Tai yra tipinė, didesnio poveikio kinui nepaliekanti, vasaros košė.
Trys filmo herojai – Kevinas, Stuartas ir Bobas – pretenduoja į išskirtinumą, kopijuodami vienas-prie-vieno Despicable Me herojes. Kevinas yra grupės vadas ir protas, Stuartas yra nesubrendelis dzykūnas, o vienintelė Bobo funkcija yra elgtis kaip kačiukas iš tos scenos antram Shreke. Pakalikų dialogai primena man laikus, kai viename Olandijos barų bandžiau girtas prancūziškai paaiškinti vengrei iš Ispanijos kodėl Kancaras čia karalius yra geriausia visų laikų Kernagio daina. Pakalikų kalboje yra skolinių iš anglų, ispanų, rusų, korėjiečių, o vietomis buvo įgarsinti ir keli žodžiai lietuviškai. Skoliniai netrukdo suprasti geltonų puponautų formos baudžiauninkų, mat situacijos kontekstas ir iš jo sekantys veiksmai akivaizdūs. Užskaitau kaip pliusą. Veiksmai kalba garsiau, už tūkstantį žodžių. Nebent tas žodis yra „bananas“. Bananas savaime juokingas, nereikia jo rodyt.
Pagrindinė filmo blogiukė pasirodo vidutiniškai. Pirma scena, kurioje ji suspardo užapakalius būriui augalotų vyriškių, sukelia aukštus lūkesčius. Suprask – moterys taip pat gali būti kietos ir nenusileidžia vyrams. Tačiau vietoj grėsmingos ir pavojingos buldogės gauname, geriausiu atvėju, peraugusią ratlerio kalytę. Daug loja, bet nesikandžioja. Scarlett yra blogietė tiktai iš pavadinimo, o „overkill“ nešamas potencialas visiškai iššvaistytas. Kūrėjai nepadaro su ja nieko įdomaus. Ji truputį paskraido, šiek tiek pamosuoja kirviu, kažkiek pagąsdina. Niekas, ko nematyčiau per vidutinio masto giminės balių. O kur ekscesyvus niekšiškumas? Kur liepsnojančios elektrinės gitaros ant sunkvežimio dydžio garsiakalbių? Kur kibiro kalibro kulkos, šaudomos iš kulkosvaidžių, užmontuotų ant skraidančių dramblių nugarų? Fantazijos, dėja, tik simboliška kruopelė. Ekrane matomi sumanymai yra tiek pat nuvalkioti, kiek Vilniaus troleibusų galinė sėdynė.
Scenaristai net nebandė veltis į moraliai sudėtingą klausimą, kodėl žiūrovas turi identifikuotis su pakalikais, jei jie bando tarnauti niekšei. Prie progos leiskite pastebėti, kad ir patys pakalikai 1) vagia, 2) propaguoja patyčias, 3) užpuldinėja moteris, 4) naudoja ginklus, kurie gali ne tik akimirksniu nužudyti būrį žmonių, bet ir sukelti potencialiai katastrofiškus struktūrinius defektus tankiai apgyvendintuose pastatuose. Aš ne ekspertas, bet išjaučiu tipą, kuris muša savo žmoną.
Įdomiau pasirodo Scarlett vyras, spalvingas kaip flamingas ir judrus kaip ungurys. Nors groja filme trečiuoju smuiku, jo pasirodymai ekrane prideda scenoms gyvybingumo ir netikėtumo elementą. Juokinga maniera ypač gerai išnaudota scenoje su kankinimu, kur Herbas įprasmina savo nevėkšliškumą geriausiu įmanomu būdu – kartu su Kevinu, Stuartu ir Bobu paversdamas niūrų rūsį žaidimų aikštele. Vis dėlto, Herbo filme nedaug. Manau, kad kūrėjai nenorėjo mažinti kiek feministinės filmo žinutės. Vėlgi, baimė rizikuoti nugalėjo norą eksperimentuoti.
Gan neblogai prezentuojasi Pakalikų humoras, su sąlyga kad mėgstat Poną Byną. Slapstickas, t.y. visi paslydimai, apsidaužymai, negrabumas, fizinis humoras – šios vietos juokingos. Akivaizdu, kad būtent todėl ir mylim minionus. Jie neklaužados ir drapokai. Užtat pastangos pavaizduoti kažkokį ambicingesnį humorą apgailėtinai tingios. Bajeriai suaugusiems švieži, tarsi akcinė mėsa Maximoj. Jie kaip laiptų užvažiavimai neįgaliems Vilniuje – įdėti tik tam, kad būtų. Bandoma pasišaipyti iš stereotipinio anglų pomėgio arbatai ar prastos dantuosenos. Iš 68-ųjų sociopolitinių problemų. Iš Orlando. Viskas daroma be sklandumo ar be gudraus bajerių užbaigimo. Žodžiu, biednai.
Garso takelis kainavo turbūt daugiau, nei pagrindinius herojus įgarsinančių aktorių honorarai. Hendrixas, Beatles’ai, Van Halenas, The Doors, The Who – dainos žinomos ir mylimos. Net jei suprantame, kad tai labiau bandymas privilioti suaugusius į kiną, nei organiškai, iš konteksto kylančios natos, vistiek džiugina ausį. Jei šitaip vaikai pripratinami prie geros muzikos, priekaištų neturiu.
Pakalikai neša dvi svarbias žinutes. Pirma – filmai vaikams turi turėti veikėjus, su kuriais jie gali asocijuotis. Pakalikai vaikams primena juos pačius – linksmus, draugiškus, ištikimus, tačiau lengvai prarandančius dėmėsį, linkusius į avarijas bei nuolatinį žaidimą. Antra išvada – Hollywoodas dar vienu svarbiu žingsniu priartėjo link kaštų minimizavimo. Kūrėjai įmanydami stengias pakeisti tikrus aktorius skaitmeniniais ir čia buvo peržengtas dar vienas barjeras, kurį jau Planet of the Apes taip drąsiai peržengė. Dabar nereikalingas ne tik aktoriaus veidas, bet ir balsas. Sandrai Bullock šitas filmas kainavo kokias dvi valandas darbo, o Michaeliui Keatonui net arbata nespėjo ataušt kol įrašinėjo savo dialogus.
Antrojo Shreko pavyzdys rodo, kad įmanoma sukurti kokybišką, juokingą ir gudrią juostą tiek suaugusiems, tiek jų globotiniams. Dėja, Pakalikuose šito nesurasit. Galbūt tikėjausi iš jų per daug. O gal neteisingai interpretavau reklaminę žinutę. Tai yra filmas vaikams. Arba žiūrėjimui labai apsinešus.
Tarmė: 7/10
Bananai: 7/10
Scarlett Overkill: 5/10
Citata: King BOB!
Geras