Menas su šūdo likimu

Ilgai savy nešiojau, laikiau ir suturėjau, nes nenorėjau nieko įžeisti. Bet dabar jau viskas – toliau nebegaliu.

Kas per asilas sugalvojo tokią nesąmonę kaip „meną“ iš maisto, ant maisto ir maiste? Sudeginti gyvą jį! Ir aš nekalbu apie gražiai lėkštėje sudėtus kijevo kotletus su trim drūžkėm padažo. Ne. Aš apie tuos, kurie beprasmiškai kantriai ant milkos plytelės drožia peizažus, iš picos tešlos lipdo kareivukus ir dribsniais dėlioja nuogas mergas. Wtf, guys? Pamenu, darželyje klijavom grikius ant baltų lapų. Štai tokio lygio ir tas jų „menas“.

O kas baisiausia, visi dėl nepaaiškinamų priežasčių užsikabino ant šitos nesąmonės ir panašu, kad neplanuoja liautis. Vis dažniau pastebiu tokia forma išreikštus vargiai egzistuojančius „talentus“ ir verkia mano širdis. Beje, nereikia pasakot, kad jei gali – padaryk geriau. Bullshit. Visi darom tai, ką mokam ir sugebam. O į menininkų gretas įsipaišyti aš nei bandau, nei geidžiu. Todėl tyliai.

Grįžtant prie meno ir maisto, dar viena pastaba – kur sielos tyrumas, dvasios didybė? Nieko panašaus, tik abydna. Maiste aš nerandu a nė kiek dvasingumo, kurio reikalauja mano skurdus suvokimas. Net neverta kalbėti apie išliekamąją šito reikalo vertę –  nors čia galbūt vienintelis pliusas, susidėjęs iš visų minusų – nepastebėsi kaip supus, prapuls.

Ir pabaigai pamąstykime – ar toks „menas“ nuo pat jo pradžios nėra pasmerktas šūdo likimui? YRA. Yra, kaip ir jo pamatas maistas pasmerktas burnai, po kurios besąlygiškai ištinka šūdo lemtis.

Menas iš gatavo šūdo būtų bent su intencija į kritiką.