John_Dos_Passos_-_Manhatano_Stotis

John Dos Passos yra vienas iš „Prarastosios kartos“ rašytojų, šios kartos literatūrą lietuviai geriausiai pažįsta per E. Hemingway ir E. M. Remarque kūrinius. Ne visi žino, kad F. Scott Fitzgerald taip pat priklausė šiai kartai (juk jis nerašė apie karą), o apie John Dos Passos dauguma išvis net nėra girdėję. Jeigu vis tik girdėjot – sveikinu, esat toliau už vidutinį skaitytoją pažengę literatūros mylėtojai.

Manhatano stotis – XX a. pradžios Niujorko mozaika. Tai reiškia, kad knygoje rasim ne bendrą siužetą ir stambias veikėjų linijas, o it skiautinį sudurstytas istorijas, kurias jungia viena tema – gyvenimas Niujorke. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas – pats Niujorkas, o siužetas – jo alsavimas, kuriame žmonės – tik bereikšmės skruzdėlytės. Mes trumpai prasilenkiam su tomis skruzdėlytėmis ir žvilgtelim į jų gyvenimą. Ar kada nors sėdėjot stotyje ar kavinėje prie lango, stebėjot praeinančius žmones ir svarstėt apie jų gyvenimą? Manhatano stotis daro būtent tai – leidžia akimirką tais gyvenimais vojeristiškai pasidžiaugti (nors džiaugtis nėra ko – žmonės dideliame mieste nelaimingi). Keli iš tų žmonių: žurnalistas Džimis ir aktorė Elena. Juos vienintelius stebim per visą knygą – kiti veikėjai atsiranda, trumpai šmėkšteli, pranyksta, po šimto puslapių vėl atsiranda ir darkart pranyksta jau visam laikui. Skaitydamas nežinai, ar sužinosi, kas vėliau nutiko tam ar kitam veikėjui. Ir juos labai sunku sekti – po ilgos pertraukos atsiradusį vardą lyg ir pameni, tačiau niekaip neatkuri, kas vyko jo gyvenime anksčiau. Štai dar būrys tų veikėjų: advokatas Boldvinas, pienininkas Gasas, žydaitė Ana, korumpuotas verslininkas Finėjas, kaimietis Badas, jūreivis Emilis, homoseksualas Tonis, alkoholikas Džo… Visi jie dalyvauja miesto žiurkių lenktynėse – vieniems pasiseka, kiti tragiškai žūva.

Manau, kad aistringam literatūros gerbėjui šią knygą perskaityti tiesiog būtina. Tai modernistinio literatūrinio koliažo šedevras, puikiai pavykęs ir rašytojo stiliumi tapęs eksperimentas. Reikia viltis, kad bus išverstas ir svarbiausias autoriaus kūrinys (JAV trilogija), kuriame šis stilius pasiekia savo apogėjų. Taip pat knygą rekomenduoju tiems, kas mėgsta E. Hemingway, E. M. Remarque ir F. S. Fitzgerald kūrinius. Ypač pastarojo – šio knygose, kaip ir John Dos Passos, dūžta Amerikietiškoji svajonė. Knyga turėtų patikti ir eiliniam skaitytojui, o jei veikėjų fejerverkas per didelis – galima susidaryti sąrašiuką ir žymėtis, kas yra kas.

Dar galima pasakyti, kad 2013 m. už šios knygos vertimą Povilas Gasiulis pelnė metų vertėjo krėslą (čia toks kasmetinis nuo 2001 m. skelbiamas apdovanojimas už ypač gerą vertimą). Tad net neminėsiu, kad vertimas daugiau nei puikus. Pats vertėjas apie šios knygos vertimą atsiliepia taip: „O Manhatano stotį versti buvo įdomu dėl stiliaus įvairovės: čia yra ir poetinės prozos, ir vidinio monologo, ir netaisyklingos kalbos…“

Apžvalgą pabaigsiu puikiai to meto kartos neviltį apibūdinančia knygos citata: „Et, visi mes nežinom, ko norim. Todėl ir esam tokia niekam tikus karta.“

John_Dos_Passos
John Dos Passos labai mėgo cigarus
Knygos Pergamentai

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *