Publikos vakarais Menų spaustuvė pilna „gražių žmonių“. Gerai, net jei jie atėjo tik pasižiūrėti kostiumų. Kartu jie dar gauna spektaklį. Spektaklį, kuriam kaip reta tinka žodis magic.
Federico Garcia Lorca Publika, rež. Gintaras Varnas – dar vienas introspektyvus spektaklis, dar vienas „teatras apie teatrą“. Dramblio kaulo bokštas bado akis, bet visgi kitas kraštutinumas būtų teatro virtimas laikraščiu, o teatras nėra laikraštis ir neturi būti. Ir gera girdėti menininką kalbant – labai asmeniškai ir tyliai apie toki globalų reiškinį kaip teatras. Publikoje menininkas kalba pirmuoju asmeniu, ir kalba apie tai, ką jam reiškia būti savimi. Ramiai, išdidžiai, liūdnai. Liūdnai, nes scenoje būti nepatogu, toje kitoje uždangos pusėje gyventi ir būti nepatogu, tą žiūrovui leidžia ir labai tiesiogiai pajausti. Apie kūrėjo prakeiksmą, sėkmės prakeiksmą, kai visada kažkuriuo metu tai, ką sukūrei, turi atiduoti sutrypti miniai. Ir – paradoksalu – kuo gausesnė bus gerbėjų minia, tuo užtikrinčiau bus sutrypiama. Juk mandalą, patys to nepastebėdami, veikiausiai sutrypia žiūrovai.
Labai elegantiškai ir išdidžiai – apie įtampą tarp meilės ir kūrybos, su klausimu, kiek viena padeda kitai, o kiek trukdo ar slopina. „Tau malonu neleisti man šokti, nors tik šokdamas galiu tave mylėti.“ Kita vertus, kažin ar spektaklyje daug būtent meilės – veikiau aistros. Meilė, kiek jos yra – vienų žmonių standartais, nesaldi gerąja prasme, kitų – nuodinga, turbūt suvokimas priklauso nuo skausmo slenksčio.
Garcia Lorca, beje, išties nemėgsta teatro publikos – nuo tada, kai pirmoji jo pjesė, pasakojanti apie neįmanomą meilę tarp tarakono ir drugelio, buvo negailestingai nušvilpta. Dramaturgas ir rašytojas su labai eklektišku išsilavinimu (universitete studijavo teisę, literatūrą ir muzikos kompoziciją) manė, kad puikiam menui būtina ryškiai jausti mirtį, ryšį su etninėmis šaknimis ir suvokti racionalumo ribas.
Ar atrodo, ar Varnas spektaklį prismaigstė citatų ne tik iš savo, bet ir iš kitų režisierių spektaklių, iš viso teatro apskritai?
Juk jo Džuljeta veikiau iš tikrųjų yra išprotėjusi Koršunovo Ofelija, o mandalą kuria, regis, Graužinis – ir nesvarbu, koks chaosas vyktų aplink, jis kuria.
Kažin kiek teisinga yra šiuolaikiniam žiūrovui pasakoti, kad „pjesės forma yra keista ir nesuvokiama“. Galbūt labiau pamąsčius būtų prieita prie išvados, kad tai, kas 1930 m. galbūt buvo keista ir nesuvokiama, ilgainiui tapo artima standartui, tad toks, sakykime, atsiprašymas, galbūt numatant, kad spektaklio žiūrėti ateis „gražūs žmonės“, atrodo per daug atsargiai.
Ir štai finale vis tiek scenoje atsiduria vidutinybės, kurioms plojama atsistojus (genialu, šitaip paprastai ir elegantiškai to dar niekas nepasakė), o teatras mirė. O, beje, žiūrovai veikiausiai mėgsta, kai jiems plojama, tam tikra dalis žiūrovų veikiausiai į teatrą ir eina, kad galėtų tiek pasiploti sau, tiek sulaukti kitų plojimų – štai koks kultūringas, išprusęs, madingas pilietis. Tad toks finalas džiugina visus.
Tai būtų dar vienas šiuo metu iki banalumo populiaraus „teatras yra rezistencijoje“ pasisakymo variantas, bet pjesėje režisierius (G.Ivanauskas), Gintaro Varno alter ego, visą spektaklį svaigsta dėl teatro po atviru dangumi, kurdamas prabangioje ir užtikrintoje aplinkoje, kol paaiškėja, kad atviras dangus ne taip jau ir įkvepia bei žavi, kaip svajota. Tad regis, kad režisierius mato, jog rezistencija, galbūt romantiška ir patogi, tačiau kažin ar labai konstruktyvi ir prasminga, ar ko nors moko, nekalbant apie visuomenę, bent jau patį menininką. Kalbant jau apie visus teatrus, išties visuomet keista vėl ir vėl girdėti šitokį nuolatinį pasisakymą iš režisieriaus, kuris vienintelis iš didžiųjų Lietuvos režisierių neišlipa iš plataus vartojimo žurnalų puslapių, ir kurio teatras yra bene geriausiai finansuojamas teatras Lietuvoje. Šitokia pozicija „prieš“ kelia dvejopą reakciją. Viena vertus – jei tu nesmerki, tu automatiškai palaikai, tad tyla kai kuriais atvejais yra nusikaltimas. Kita vertus – skirdamas dėmesį kai kuriems reiškiniams, tu vien tuo leidi jiems plisti, ir būti „prieš“ nėra labai brandu ar sunku. Gerokai sunkiau yra daug ir varginančiai dirbti, kad sukurtumei alternatyvą.
Nepaisant neabejotino spektaklio liūdesio, šis liūdesys neslegia. Matyt, tas labai ramus ir išdidus susitaikymas neleidžia jo priskirti lietuviškam verkšlenimui. Norisi žiūrėti vėl, ir vėl, ir vėl.
Beje, neįmanoma patikėti, kaip išties nuostabiai gali atrodyti Gytis Ivanauskas su puantais.
