Isabel Allende. Dvasių namai

2014-03-05 2 KOMENTARAI

Isabel_Allende_-_Dvasiu_Namai

Visų pirma pasakysiu, kad I. Allende Dvasių namų neįmanoma nelyginti su G. G. Marquezo Šimtu metų vienatvės. Nes tai Pietų Amerika, magiškasis realizmas, šeimos saga, gyvenimo ciklas. Tačiau, jei lyginsi, Dvasių namus labai nuskriausi. Todėl, kad Šimtui metų vienatvės prilygti labai sunku, nes, daug skaičiusių su manim sutiks, tai viena geriausių visų laikų knygų. Ir Allende iki tokio laipsnio netempia. Todėl geriau šių knygų nelyginti – tai leis skaitant Dvasių namus patirti didesnį malonumą.

Knygoje pasakojama kelių kartų šeimos istorija, paskutiniame trečdalyje perauganti į politinį liudijimą. Istorijoje lyg ir nieko labai ypatingo, tačiau ji prikausto dėmesį ir susiskaito labai greitai – manau, už tai atsakingas Allende pasakojimo stilius. Jis itin sklandus ir spartus – per kelis sakinius nutinka daug visokių įdomių dalykų. Veikėjos – tys moterys: vyriausioji Klara, jos dukra ir anūkė. Visų šių moterų gyvenimai neatsiejamai persipynę su patriarchu Estebanu Trueba. Jis, beje, yra labai baisus asmuo, žaginantis nepilnametes kaimietes ir panašiai. Tačiau skaitydamas jo pasakojimą pirmu asmeniu nejučiomis jį pateisini… Na, o moterys labai stiprios ir visa kita. Sako, knyga pasižymi feminizmu. Nežinau. Vienintelis Klaros protestas, kai vyras išmuša jai dantis, tai tiesiog atsisakymas su juo kalbėtis. Gal tos moterys ir stiprios, bet Margaret Atwood herojės vis tiek stipresnės.

Pasakojimas apie šeimą užima du trečdalius knygos ir į pabaigą ima kažkiek čiūčiuoti… Tačiau nespėjus pajusti nuobodulio prasideda politiniai įvykiai. Su jais yra taip: jei nors truputį išmanai Čilės XX a. II pusės istoriją, skaityti gali būti nuobodu. Skaičiau atsiliepimų, kur buvo kritikuojamas toks tarsi sausas faktų dėstymas. Bet aš Čilės istorijos prieš skaitydama beveik nežinojau, todėl buvo labai įdomu.

Dvasių namai – populiariausia ir labiausiai visų vertinama Allende knyga. Man ji tikrai patiko. Nežinau, ar geros kitos jos knygos, nė vienos neskaičiau. Iš tiesų net keista, kaip iki šiol pavyko jų išvengti – jų lietuviškai daugiau negu 10. Gal kalti viršeliai. Vienas draugas sakėsi Allende iki šiol neskaitęs todėl, kad jos lietuviškų vertimų viršeliai pernelyg panašūs į Coelho stiliaus mažos vertės knygas. Patikrinau – iš tiesų. Tik primena gal ne tiek Coelho, kiek šiaip pigius meilės romanus. Skaityti netraukia…

Bet Dvasių namus skaityti tikrai verta (o ir viršelis negąsdina). Tai įdomus ir akiratį plečiantis pasakojimas. Patiks tiems, kam patinka magiškasis realizmas, G. G. Marquezas ir Pietų Amerikos literatūra apskritai. Kažką ji turi ypatingo.

2 Komentarai

  1. Šventa teisybė dėl viršelių, vėl ir vėl primenanti seną patarlę šia tema.
    Itin smagiai parinkti ir seniai tekstuose sutikti arba pirmąkart matomi išsireiškimai “politinis liudijimas” ar “čiūčiuoti”.

  2. Ką tik perskaičiau. Seniai šitaip kankinausi skaitydama knygą. Vis savęs klausiu – kas iš to, kad ją perskaičiau. Atsakymo dar neradau. Beje, net nekyla mintis pažiūrėti filmą…

Tavo žodis: