Futbolas Brianske: atgal į praeitį

Pasiūlymas liepos paskutinį savaitgalį sudalyvauti tarptautiniame žurnalistų futbolo turnyre Briansko srityje (Rusija) kone visa sudėtimi suru.lt kolektyvą užklupo gana netikėtai. Bet trys redakcijos nariai nedvejodami įsiliejo į Lietuvos žurnalistų sąjungos rinktinę – ir pirmyn (ar atgal?) į sovietinius laikus!

Vizų gavimo procesas vyko sklandžiai, nes brianskiniai padarė viską, kad Rusijos ambasada lietuvių komandą aptarnautų operatyviai. Taigi penktadienio ryte pajudėjome galutinio tikslo – Klintsy miestelio – link. Kabliu per Latviją, nes Lukašenkos tranzitinių vizų įsigyti tiesiog fiziškai nespėjome.

Dzin, papildomi keli šimtai kilometrų siaubo nekėlė, visą distanciją (apie 1100 km) tikėjomės įveikti per 15 val. Lemta nebuvo, nes:

a) Latvijos/Rusijos pasienyje stovėjome beveik 8 valandas. Siaubas. Dar galima suvokti, kad paromis ten tūno furos. Bet kad tiek laikytų lengvąsias ir busikus?! Aiškino kažką apie elektros gedimus, bet mums, alkaniems, tai buvo menka paguoda.

b) Tikriausiai Rusijoje yra gerų kelių. Bet tik ne Pskovo/Smolensko/Briansko srityse. Ypač prajuokino mokamas (250 rublių = 20 litų) maždaug 100 km ruožas, kuriame dažnai tiesiog pasigesdavome asfalto, o su svajone užmigti teko atsisveikinti – taip smarkiai kratė. Beje, grįžtant paaiškėjo, kad pinigai renkami ne už važiavimą, o būsimam kelio remontui. Wow.

c) Rusų kelių milicija mus pasitiko apie 6 ryto. Susidarė įspūdis, kad įvykis buvo surežisuotas. Iš kažkokio žvyrkelio prieš pat mūsų nosį išsuko automobiliukas su priekaba ir pradėjo važiuoti maždaug 20 km/h. Nė kiek negreitėdamas. Vairuotojo kantrybė trūko po keliasdešimt sekundžių, kaimietį aplenkėme. Per ištisinę. Už 50 metrų iš rūko išniro patrulis. Oplia. Akivaizdžiai matydami mumyse auksinį puodą, pradėjo nuo 15 tūkstančių rublių. „Mokate, arba teises atimsime“, – skambėjo ne tai, kad grėsmingai, bet nemaloniai. Derybos prailgo, tačiau pavyko numušti kainą iki 2 tūkstančių (160 litų). Skaitykite toliau ir sužinosite, kad tai buvo toli gražu ne paskutinis pasimatymas su pareigūnais…

Po kelių valandų atvykome į Klintsy, jau žinodami, kad pamiegoti prieš pirmus mačus neteks. Turėto pusvalandžio vos pakako, kad įsimestume į skrandžius po kotletą (originalūs viešbučio pusryčiai) ir įsipiltume po stiklinę arbatos iš didelio puodo. Viešbutis iškalbingu pavadinimu „Уют“ (liet. „Jaukumas“) apskritai vertas atskiro aprašymo, juk kai kuriuose kambariuose net tualeto nebuvo. Vėl pajutome 20 metų senumo kvapą, vėl prisiminėme pakeliui matytus apgriuvusius pastatus, kyšio trokštančius milicininkus bei incidentą kavinėje prie pat Rusijos sienos, kai iš vieno iš mūsų tiesiog nenorėjo priimti užsakymo ir teko pildyti skundų knygą…

Organizatorių garbei turime konstatuoti, jog geresnio tinkamo didžio viešbučio už „Уют“ Klintsuose tiesiog nėra.

Užtat yra labai neblogas naujas stadionas su kažkelintos gana pažengusios kartos dirbtine danga. Ant jos ir stovėjome 10.30 val. šeštadienį, klausydamiesi iškilmingų kalbų ir vertindami konkurentus.

Iš viso turnyre dalyvavo 7 komandos, dauguma – senos geros pažįstamos iš ankstesnių turnyrų. Be mūsų – Brianskas, Maskva, Volgogradas (visos – Rusija), Baltarusijos, Ukrainos bei Armėnijos ekipos. Formatas – 7×7 aikštės ketvirtyje. Rato sistema garantavo bent 6 rungtynes. Organizatoriai, žinodami apie mūsų nuotykius kelyje, pasirūpino, kad pirmą dieną žaistume tik du mačus – su Briansku ir „NTV+“ desantu iš Maskvos. Abejas sėkmingai prapylėme, 0:1 bei 1:3. Sunku žaisti, praleidus mikroautobuse 23 valandas.

Oficiali šeštadienio programos dalis tuo ir baigėsi. Mūsų komanda po pietų viešbutyje (valgyklinis guliašas, sriubytė, arbatytė – valio!) išsibarstė kas kur. Parduotuvėje alaus (labai net neblogo) dar lankėmės visi, o po to vieni nuėjo nusnausti bent porą valandų,  kiti – megzti glaudesnių santykių su varžovais, kramtant džiovintas žuvis – lauktuves iš Volgogrado. Beje, mūsų 35 laipsnių dovanomis visi taip pat liko labai patenkinti.

Vakare suru.lt kompanija griežtai nutarė aplankyti vienintelį miestelio naktinį klubą „Кольцо“ (liet. „Žiedas“). 150 rublių (12 litų) įėjimo mokestis tik sužadino smalsumą – kas gi ten viduje? Mūsų akimis, aplinka kiek pasenusi, tačiau šokių aikštelėje gana erdvu ir švaru. Vakarui prasidedant joje – tik merginos aukštakulniais bateliais, trumpais sijonais bei lakuotomis šukuosenomis. Muzika? Bent jau ne 80-ųjų diskoteka ir ne estradiniai šlageriai. Įprastas 10 metų senumo transiukas iš Paul van Dyk ir Tiesto kolekcijų, be didesnių pretenzijų. Alus – 45 rubliai už puslitrį. Vyrukai? Dauguma – džinsiniai su baltais marškinėliais. Kiti – treninguoti. Šiek tiek vėliau įvairiuose klubo kampuose atsirado kraujo balų, tačiau suru.lt komanda nemalonumų išvengė ir apie 4 val. ryto grįžo miegoti.

Truputį pailsėti pavyko, nors lauke įvairių komandų narių broliavimasis vyko kone iki pusryčių. Tad nenuostabu, jog mums antrą dieną sekėsi geriau. Pirmą tašką pelnėme jau pirmose rungtynėse su armėnais. Turėjome progų išplėšti visus tris, bet jų teko palaukti iki kitų rungtynių. Reikia pasakyti, kad visą sekmadienį Klintsuose pylė kaip iš kibiro. Ir per mačą su tuometiniais varžybų lyderiais minskiečiais vanduo, kritęs iš dangaus bei sustingęs aikštėje, tapo mūsų koziriu. Suru.lt atstovas pelnė vienintelį įvartį po to, kai kamuolys užstrigo baloje prie vartų, o vėliau pavyko drausmingai apsiginti. Yeeee! Baltarusiams šis netikėtas sutriuškinimas (ne kitaip) galiausiai kainavo medalius. Tiesa, ir mes išsikvėpėme – pralaimėjimas 0:2 ukrainiečiams ir lygiosios 0:0 su Volgogradu tai liudija. Beje, būtent Ukrainos komanda galiausiai šventė pergalę turnyre. Antri liko šeimininkai iš Briansko, treti – „NTV+“ televizininkai. Mes likome šeštoje vietoje (5 tšk.), aplenkėme armėnus. Iki medalių pritrūko 3 taškų.

Deja, apdovanojimų ceremonijoje sudalyvauti nesiryžome. Pirmadienį – darbai, o galimos kiaulystės pasienyje kėlė nerimą ir varė mus išvykti kuo skubiau, apsiginklavus muitinės atstovams adresuotu organizatorių prašymu praleisti lietuvius be eilės. Jos, užbėgant įvykiams už akių, naktį nebuvo. Bet tai nereiškia, kad apsiėjome be nuotykių. Vos pajudėjus iš Klintsy, iš krūmų išniro milicijos ekipažas. Šypsojomės, spėliodami, už ką gi sustabdė mūsų mikroautobusą. „Spec. operacija „Emigrantai“!”, – raportavo pareigūnas, praplėsdamas mūsų šypsenas kone trigubai.

Dar po poros valandų vėl teko stabdyti – milicija! Tas pats ekipažas, kuriam jau suplojome 2 tūkstančius (žr. punktą c)! Tikri darbštuoliai: „Aaaa, grįžtate? Nu-nu“. Pasienyje, kaip jau minėta, neužtrukome ir buvo išties smagu išvysti tvarkingus daržus, ir gražiai nudažytus Pabaltijo namelius. Laiko mašina pasisuko atgal.

Nuotraukavo Saulius Jarmalis. Desertui – mūšis Rusijos keliuose, nufilmuotas grįžtant. 10 balų!