Dvi dienos Speigo

2013-02-13

speigas4-day2-0101

Kad į ketvirtąjį SPEIGĄ eisiu nepaisydamas nieko nusprendžiau net nematęs atlikėjų sąrašo. Lankiausi pirmajame – teisingas, stiprus ir tvarkingas industrial bei ambient koncertas. Daugiau negalėjai nei tikėtis, nei reikalauti. Vėliau lankiausi trečiajame – sena gera elektrinė, daug žmonių, festivalinis vaibas, dvi erdvės. Ir nors raganoms dėmesio neskyriau, antra scena renginiui suteikė didingumo, masiškumo. O muzika? Rūsyje – tas pats industrial, tiek pat puikus. Todėl ketvirtas speigas tapo laukiamiausiu poros mėnesių įvykių. O ir pradėjau jį anksčiau nei tūlas jo lankytojas:

Penktadienį – dirbtuvės su Wouter Jaspers. Prieš grodamas SPEIGE olandas nusprendė pravesti litavimo pamokėlę. Darbalaikiu jis gamina ir stumdo analoginę techniką – su tokia mus ir supažindins, gaminsim Komanizer‘į.

„Pašnekam, ar einam dirbt?“ – klausia meistras lituotojas. Auditorija muistosi – nori dirbt, bet… Wouter pristato savo kompaniją, parodo porą nuotraukų, pasidžiaugia, kad jo aparatūros ką tik įsigijo Deadmau5 („I had too google him“), ir kimbam į darbus. Nesu dirbtuvių ekspertas, bet man atrodo, kad šitos yra pavyzdinės. Žiauriai įdomu, gerai pasiruošta. Įkertama pradinukams, bet pakankamai subtilu, kad domintų ir pažengusius. Štai bičas galustalėj – atsinešė paties pasigamintą sintezatorių, bet vis tiek džiaugiasi kiekviena dirbtuvių akimirka, šneka, kaip išeis viską ateity pritaikyt.

Wouter su vienais pašneka, kitiems padeda ir po keleto valandų jau testuojam savo gaminius – reaguoja į šviesą, generuoja triukšmą. Jei turi sintezatorių – moka ir dar visokių fintų. Galų gale olandas susipakuoja daiktus, pasiima vienintelį taip ir nesuveikusį aparačiuką, pažada jį sutaisyti bei grąžinti paštu ir iškeliauja. Va čia tai dirbtuvės, noriu dar.

Šokoladukas vakarienei, dušas, ir aš jau minu „Kablio“ laiptus. Kol kas vienas, tai geriu sultis ir einu prie kompaktų turgelio. Šis kiek nuvilia. Ne blogas, bet toks kasdienis – „Ragainė“, „Autarkeia.org“,  vėliau dar GRUNT įmeta porą kompaktų, bet įvairovės tikėjausi didesnės.

Danil Akimov vėluoja penkiolika minučių, bet dėl manęs galėjo ir visai negroti. Pasiimate senovinę pristafkę su geltonom kasetėm. Įdedate „Pacman“. Paleidžiate žaidimą. O tada stipriai iš viršaus smogiate kumščiu – kad sulūžtų, bet dar cyptų. Štai, turite Danil Akimov gyvą koncertą namuose, prašom. Galbūt aš kažko nesupratau, galbūt mane tiesiog užknisa tie 8-bit garsai, bet galbūt tai tikrai buvo nuobodu, be struktūros, be idėjos, be malonaus skambesio, apie nieką.

Danilą keičia Wouter Jaspers ir Stan Stencil. Tas pats olandas iš dirbtuvių ir kanadietis, kuriantis analogines video projekcijas. Pabandykit dabar suvokt tą terminą: analoginė video projekcija. Velnias, tai aš ekrane matau tiesioginį elektros srovių ir muzikos atspindį? Suknistai įspūdinga, nors tas atspindys ir gana abstraktus – pulsuojančios juodai baltos linijos, kvadratai, stačiakampiai, kartkartėm ir visas tinklas. Bet tikrai įspūdinga. Pasirodymo garsinė pusė iš pradžių meną tokią pačią bėdą kaip ir Danilo, muzika to nepavadinsi. Tačiau čia bent jau bičai su pačių pasigaminta technika dirba ! Ir nors dalį pasirodymo nuobodžiauju, vėliau atsiranda neblogų ritmingų vietų, o paskutinis trečdalis jau ir link muzikos ar bent jau malonių ausiai garsų traukia. Vienžu, patiko.

SALA. Šį projektą girdėjau tik kartą, per „Insait“ atidarymą Kaune, ir tąkart tai buvo geriausias vakaro pasirodymas. Šįkart taip gerai jie netraukia, nors skamba pusė velnio. Eksperimentika, bet jau iš tų, kur maloni ne tik eksperimentuotojui, o ir klausytojui. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad didesnę dalį jų pasirodymo praplepėjau, tačiau tai į ką atkreipdavau dėmesį fone buvo visai nieko – nemažai field recordings, lėtos virpančios bosų linijos, malonūs elektroniniai fonai ir panašiai. Jei tik jie savo pasirodymą sukoncentruotų į dvidešimt minučių, kaip kad „Girnų Giesmės“, būtų tikrai neblogai.

SOVIJUS, kitaip nei SALA, linksta link tos eksperimentikos pusės, kuri džiugina SOVIJŲ, o ne klausytojus. Pavienės pasirodymo nuotrupos skamba lyg ir neblogai, tačiau kai klausai viską nuo A iki Z atsiranda daug triukšmo, chaoso ir nenuoseklumo. Ir nuobodumo. Ką aš apskritai manau apie eksperimentus SPEIGE – vėliau, nes ant scenos lipa GIRNŲ GIESMĖS.

GG paduoda taip, kaip ir tikėjausi – puikiai. Manau kiekvienas atsėdėjęs visą vakarą pripažins, kad pasirodymas buvo galva aukščiau už kitus. Nuoseklus, išbaigtas, ne per ilgas, su tema, su vystymu. Su viskuo, ko tikiesi iš padoraus pasirodymo. Laurynas absoliučiai visada išlaiko paties iškeltą kokybės kartelę, o jo pasirodymas buvo vienintelis, kuris mūsų būrelį užčiaupė ir privertė patylėti bei pasinerti į garsą bei apmąstymus. O to šiame koncerte tikėjausi iš visų.

Apie japonus net nelabai yra ką rašyti. Gerai atrodanti moteris, raganos kepuraitė, aptemptas lateksinis kostiumas, botagas, viešas pusnuogio vaikino nuplakimas ir sukietėjimai jaunųjų gotų kelnėse. Tiesa, plakimu pasirodymą galėjo ir užbaigti, nes jiems pradėjus groti chebra neišsiskirstė tik dėl vilties, kad vaizdų bus daugiau. Raganaitė šnabžda, dainuoja, euforijoj paskendęs bičas glosto gitarą, aidi botago kirčiai, garso bangos ir dar bala žino kas. Bendrai žinau kas! O gi triukšmas ir betvarkė. Lateksą matau kartą ne pirmą, tad negaištu lako ir raunu lauk, juolab, vėluoju į gimtadienį.

MPU_9786~1

Dėl to paties nelemto gimtadienio praleidžiu kultūringąją dieninę SPEIGO dalį – paskaitas. Įdėmiai stebiu antros dienos programą. Pirmas – POGROM. Turiu jo ir OORCHACH split kasetę. POGROM pusė pagrota buvo tik kartą ir kelias minutes. Jo harsh noise – ne man, aš jo nesuprantu, nežinau ar noriu suprasti ir nenoriu skirti laiko, kad sužinočiau ar norius suprasti. Nesu prieš noise apskritai, tačiau net ir jame man patinka įžvelgti struktūrą, ar bent žinoti, jog ji kažkur yra.  O jei jos nėra, turi būti kažkas daugiau, nei atsitiktinis triukšmas. Po POGROM pasirodys Jaakko Vanhala – dar vienas panašus. Todėl taikom į OORCHACH… bet atvažiuojam į POGROM pasirodymo vidurį.

speigas4-day2-0019

Triukšme girdisi šiek tiek struktūros, melodijų nuotrupų. Šviesų ir dūmų fone stūkso tamsus kiaulės snukis. Ir kuo tai skiriasi nuo tūkstančio kitų noise projektų? Projekcijose mums rodo gimdymą, vėliau mergaites prostitutes ar ką nors panašaus. Gali net nustebti, sutrikti, supykti ir pasimesti – greit bus dešimt metų nuo pirmojo mano noise koncerto, o projekcijos vis dar tos pačios. Suknistai nuvalkiotos. Nors, čia gi noizas, privalu keiktis, tad atsiprašau – supistai. Supistai nuvalkiotos, milijardą kartų matytos, nieko naujo nepasakančios ir nieko nebešokiruojančios projekcijos. Truputis lavono, truputis kankinimo, truputis šlapimo ir valio! Atsigaukit. „Srpski film“ rodė prievartaujamus kūdikius ir, liaudiškai šnekant, bybiu išdurtą akį, tad mieli noise kūrėjai, arba galvokit ką nors naujo arba atsisakykit projekcijų.

Jaakko Vanhala renkasi antrąjį variantą. Ateina, duoda dvidešimt minučių triukšmo ir nueina. Triukšmas visiškai harsh, smogia be apylankų, paprastai ir aiškiai. Bet tai iškart sukelia atlikėjui pagarbą, už tiesmukumą.

OORCHACH paduoda taip, kaip ir tikėjausi – puikiai. Dabar – nebe taip archaiškai, kaip seniau, o pasirodymui trūksta vokalo – ypač, kai matai, kaip Povilas su mikrofonu duodasi, bet gal toks užmanymas. Seniau pasirodymams būdingus pagoniškus semplus dabar keičia sintetinis purvas, tačiau pasirodymui įsivažiavus atsiranda ir tos mylimos rituališkos kilpos, ir gramzdinimas į lengvą transą. Antras atvejis šių metų speige. O to tikėjausi iš visų.

Toliau – MAAAA. Veik vienas prie vieno su Jaakko Vanhala. Tik MAAAA dar džiugina su garsu suderinta apšvietimo sistema. Lempos blyksi, šviečia, sukasi, akina, keičia spalvas – ko tik nedaro. Nors garsas nestebina, reginys nieko.

Galiausiai ant scenos užlipa žvaigždės – GRUNT. Manau, kad esu juos girdėjęs, kažką neblogo, nors vėliau mąstau, jog tai galėjo būti ir JARL. Vienžu, turiu nepagrįstą viltį, kad bus neblogai. Tačiau neblogai nėra. Nesikartosiu, bet panašiai kaip su POGROM. Tik daugiau struktūros, pasirodymas padalintas į dalis, o triukšmas pagardintas nesuprantamais išrėktais manifestais. Video projekcijas patys nufilmavo: kažkokioj sodyboj parišta mergaitė-moteris, kuriai veidą mėsos gabalu padaužo, apspjaudo, apšlapina ir aptaško sperma. Tarp šių džiugių akimirkų žiūrovai išvysta ir, suprask, destruktyviai intelektualių citatų, bet iš tikro tai primesdami tamsiuosius menininkus GRUNT mums bando sumaitinti nusibodusį bedvasį šlamštą. Norėčiau kada nors pamatyti noise atlikėją su kostiumu, be kaukės, kuris projekcijose rodytų žalią pievą ir ramiai joje striksinčius baltus kiškučius, tikrai norėčiau. Ir tai vienintelis būdas ką nors šokiruoti – ar bent jau vienintelis legalus.

Taigi toks ir tas SPEIGAS. Du tikrai geri pasirodymai, keletas įdomesnių ir sauja visai neįspūdingų. Visa renginio komunikacija skelbė, kad festivalis grįžta prie šaknų, tačiau, prisiminus tų šaknų vientisumą, pasirodymų kokybės lygį ir netgi muzikinio spektro siaurumą, sunku su tuo sutikti. Speigas kinta ir plečiasi – ir nereikia to neigti ar dangstytis šaknimis. Iki šaknų čia per daug analoginės technikos demonstravimo, per daug triukšmo ir per daug eksperimentuojančių atlikėjų.

Eksperimentai – atskira tema. Kai eini į modernios akademinės muzikos festivalį, žinai, kad abejotinų eksperimentų bus daug. Kad ten bus visokių nurautų dalykų, kaip kad muzikos kūriniai pagrįsti Fibonačio seka ir keturiomis pasikartojančiomis natomis, kurie realybėje skambės tiesiog beprasmiškai ir padrikai. Tačiau jei turi gerą muzikinį išsilavinimą ir klausą, tu tai išgirsi – „vau, jie gi padarė kūrinį remdamiesi Fibonačio seka ir keturiomis pasikartojančiomis natomis“! Jei neišgirsi, tai perskaitysi programėlėj ir vis tiek įvertinsi. „Speige“ prastas skambesys tokio backup plan neturi, jis negali pasiteisinti nei sekom, nei struktūrom. Jei skamba nekaip, tai ir yra nekaip – viskas kur kas paprasčiau. Todėl geriausia būtų, jei viskas skambėtų gerai, o pasiteisinimų ieškoti ir nereikėtų. Deja, trečdalį festivalio nuskandino atlikėjų eksperimentai, kuriems vieta garaže, muziką dar kuriant, o ne ant scenos ją pristatant. Kitą trečdalį nuskandino vienodi ir niekuo neišsiskiriantys noise pasirodymai – tingūs atlikėjai atidirbinėjantys pagal metų metus nekintančią formulę: kaukė+seksas+smurtas+triukšmas.

speigas4-day2-0062

Iš šaknų festivalyje liko tik rezidentai – Oorchach ir Girnų giesmės, kurie, mano nuomone, ir ištempė renginį (jo muzikinę pusę). Aišku, reikia paminėti tas analogines video projekcijas, gerą organizaciją, nulį eilių, jaukią atmosferą, malonią būti vietą, gražią skrajutę ir padėkoti už fantastiškas dirbtuves. Ir už paskaitas – kad festivalis apima daugiau nei tik naktį yra nuostabu. Vakarų prastai irgi nepraleidau, tačiau dideli, paties festivalio kilstelėti lūkesčiai patenkinti nebuvo. Tad belieka tikėtis, kad kitas SPEIGAS arba tikrai grįš prie šaknų ir klasikos, arba užsimos dar plačiau ir pateiks tiek įvairovės, kad net ir nepatikę performansai parodys kažką naujo.

Nuotraukų autorius Mantas Puida. Daugiau čia ir čia.

Tavo žodis: