Nuo metų pradžios reklamuojamas filmas PressPausePlay neseniai pasirodė khm… ekranuose. Na, taip, jį įtraukia į įvairių festivalių programą, tačiau galima pasižiūrėti ir kitaip.
Viliotinis:
Jei ne X Lenkų kino savaitė, pasibaigsianti rytoj, liktumėt neviliojami dar kurį laiką, nes į mano taikiklį pastarosiomis savaitėmis nepateko joks filmas, kuriuo norėčiau pasidalinti su Jumis. „Iš bado šuo ir varškę ėda“, – byloja liaudies išmintis, todėl žiūrėjau visokias senienas, kurios dėl įvairių aplinkybių kažkada liko nepažiūrėtos kino teatruose: pradedant antrąją „Alvino ir burundukų”, baigiant pirmąją „Svečių iš ateities“ dalimis. Ok, Ok – popsas. Bet aš popsą myliu – niekam ne paslaptis. Lygiai taip pat myliu istorinius filmus. Visokius. Tiek tuos „šedevrus“, rodomus per „Naše kino“ kanalą, tiek kraujais besitaškančius Holivudinius blokbasterius. Todėl „Viskas, ką myliu“ („Wszystko, co kocham“) sudomina tiek, kad leidžiu sau jį rekomenduoti ir Jums. Vyniok toliau →
Jei kam kyla klausimų, tai aš atostogauju (kopyraitas Giunterio). Tačiau į duris pasibeldžia “Pasaka”, toks nedidelis bei jaukus kino teatras, tinkantis snobams, bet subalansuotas visiems kino mylėtojams (info tiems, kurie kosmose), ir sako: Nostra, ar žinai, kad turėsim rimtą premjerinį reikalą greitai – “Virtuvę sielai” (“Soul Kitchen”), Venecijos festivalio čempioną? Aš, atostogas leidžiu naktimis žiūrėdamas visokius susitorentintus filmus, apie kurių atkeliavimą į šalies kino teatrus nė nesvajoju arba kuriuos pramiegojau dėl užimtumo jau praleidau, todėl nežinojau. Vyniok toliau →
A girdžet chebryte turit penkes minutes nuvirint į kina teatra ir zakupit bilietuka į sūriause metuos filma. Startuoj nuo rytojaus. Vien pavadinims pasaka kad če bus tikra buomba – „Druska“. Jaučet sūruma ane? Acakau už bazara ka bus krutai. Da galiu pasakyt ka ten vaidin afigiena geruma mergaite Andželina Džoli. Nu ta kur už to dėl kurio visos mergos alpa kai da buva jauns apsiženijus. Varda daba neatsimenu užkrita. Tikrai ne Beghems bet panašei skamb. Kai prisiminsiu pasakysiu. Karoče šitai nedraugaves aciduočiau. Vyniok toliau →
Kapitonas Džekas Sperou grįžta į didžiuosius ekranus, žadėdamas dar daugiau įspūdingų ir pačių pavojingiausių bei nutrūktgalviškiausių nuotykių. Tiesa, šįkart šalia jo nebematysime Vilo Turnerio (Orlando Bloomas) ir Elizabet Svon (Keira Knightley), nes, pasak aktoriaus Johnny Deppo, režisierius Robas Marshallas į naujausią „Karibų piratų“ dalį nusprendė pažiūrėti visiškai kitu kampu. Ar tai reiškia, kad istorija kur kas daugiau suksis apie Džoną Sparou? Tikėtina. Tačiau matant, kad iš senosios aktorių komandos drauge su J. Deppu liko tik kapitoną Barbosą vaidinantis Geoffrey Rushas, galime laukti labai netikėtų siužeto, kuris laikomas paslaptyje, vingių. Vyniok toliau →
„Mylėti reikią tą, kuris šalia“, – Lėjos lūpomis režisierius Andrėjus Kavunas (Андрей Кавун) trumpai ir aiškiai nupiešia filmo siužetą. Keturi tik ką mokyklą pabaigę jaunuoliai, du vaikinai ir dvi merginos, išeina į gyvenimą, kuris atrodo šviesus ir kupinas galimybių. Tačiau tik pakliuvę į įvairiausias meilės peripetijas, patyrę apgaulės skausmą, dievinę bei nekentę, aukoję save ir veidmainiavę jie pagaliau tampa suaugusiais.
„OMG OMG HARRY IS BACK“, – klykdami griebiame į rankas kalendorių, atsidarome kompiuterių beigi išmaniųjų telefonų dienotvarkių tvarkykles ir jose visa kaip pasižymime taipogi užsiremaindiname lapkričio 19 dieną – tada į pasaulio ir Marijos šalies kino teatrus sugrįš Hario Poterio ir Valdovo Voldemorto kova, kuri žada būti tokia tamsi, niūri ir įtempta, kad filmo kūrėjams teko rimtai susirūpinti, ar pavyks gauti PG-13 reitingą, kurio ankstesnės Poteriados ekranizacijos nėra peržengusios.
Trys moterys – trys britiškojo kino ikonos. Dvi iš jų – jaunos, tačiau jau susižvejojusios po „Oskaro“ nominaciją, trečioji – retas svečias Holivude, bet kiekvieną savo karjeros filmą papuošdavo tarsi alyvuogė Martini kokteilį. Ponios ir ponai, pristatome Keira Knightley, Carey Mulligan ir Charlotte Rampling naujausioje režisieriaus Marko Ramaneko juostoje „Never Let Me Go“, pastatytoje pagal to paties pavadinimo britų rašytojo Kazuo Ishiguro romaną. Kadangi tai istorija apie dvi merginas ir vaikiną, užaugusius kontakto su išorinio pasauliu neturėjusioje mokykloje, o vėliau supratusius, kad jų paskirtis – tapti donorais, turime paminėti ir Andrew Garfieldą, kurį ne taip senai galėjome matyti „Daktaro Parnaso fantazariume“ („The Imaginarium of Doctor Parnassus“). Vyniok toliau →
Kiek mažiau nei mėnuo liko dar vieno merginų džiaugsmo, pavadinto „Užtemimu“ („The Twilight Saga: Eclipse“) – „Saulėlydžio“ sagos trečiosios ir dar ne paskutinės dalies. Tikrosios šios istorijos gerbėjos jau dabar statosi palapines prie artimiausių kino teatrų, tuo tarpu likusią galimos auditorijos dalį dar reikią įkalbėti. Vienas iš tokių bandymų įlįsti į potencialių žiūrovų pasąmonę pasirodė žurnale „Vanity Fair“. Jame – vampyriškai viliojanti Dakotos Fanning, Nikki Reed, Ashley Greene, Elizabeth Reaser, Bryce Dallas Howard ir Julios Jones fotosesija bei jų pasakojimai apie įspūdžius iš filmavimo aikštelės. Vyniok toliau →
Jake’as Gyllenhaalas yra tikra Holivudo žvaigždė. Šitą paneigti sunku. Tačiau su tokia, biesai žino kaip užrašoma bei sunkiai ištariama pavarde jam, kalbant „RadioShow“ veikėjų lūpomis, tik Žalgirio mūšyje lavonus rinkti. Su tuo nestokojantis humoro jausmo 29 m. aktorius, pristatydamas naujausią savo filmą „Persijos princas: laiko smiltys“ („Prince of Persia: The Sands of Time“), nesutinka ir atskleidžia tarimo paslapties skraistę. Tuo tarpu jo kolegos, filmavimo aikštelėse drauge praleidę ne vieną dieną, rašydami turėtų didelių problemų. Vyniok toliau →
Boogie Woogie! Pavasariui įgavus lyderio poziciją, atskrieja gašli ir akį rėžianti komedija į mūsų padangę. Tai filmas ir manau ne bet koks, o toks kaip ir pavasaris gašlus bei teikiantis energija, žiemos iškankintoms sieloms. Lašelis sodrių spalvų kūnui bei protui.
Vakar sostinėje startavo jau 15-asis tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ (KP). Jei nežinote, kas tai yra KP, apibūdinti jį bene šmaikščiausiai pavyko vienam mano draugui – snobų džiaugsmas. Tada smagiai pasijuokiau, nes, nepaisant to, kad programose pasitaikydavo tokių šedevrų, kurių, kaip sakoma, nepripūtęs nesuprasi, jame visada rasdavau maždaug 10 filmų, kuriuos visada suvalgydavau labai skaniai. Tačiau šiemet, viena ausimi išgirdęs, kad sekančio festivalio akreditacijas nulems tai, ar sugebėsi einamojo metu atnešti/atsiųsti parašytas publikacijas, pasijuokiau dar labiau. Vyniok toliau →
Žinot tokį Miką Stankevičių? Na tą, tipo talentą, kur 10.000 eurų pasiėmė sau talentingai į dantis tiesioginiame eteryje pabarškinęs. Aš asmeniškai jį buvau visai užmiršęs, jei ne į akis pakliuvęs naujas britų filmas „Streetdance 3D“. Pavadinimas puikiai nusako filmo turinį: bus daug gatvės šokių, gražių, plastiškų kūnų ir, tikiuosi, geros muzikos – visko daugiau nei abejose „Šokio hip-hopo ritmu“ („Step Up“) dalyse kartu paėmus. Vyniok toliau →
Loading ...
