Natūralu, kad sekso žaislai šių laikų gyventojui jau kuris laikas nebe naujiena. Pakanka tik užsinorėti ir gausi viską ko užsigeidęs. Interneto aruodai per kraštus byra: nuo mandro žiedo, kurį pritaikant neretam dar ir galvą pasukti reikėtų iki silikoninių lėlių pagal asmeninius įgeidžius.
Palyginti su kitais Jankevičiaus spektakliais, Poliklinika labai subtilus – ant tavęs beveik nerėkia. Ir nebūtų ko – tai veikiau galėtų būti spektaklis apie tylą ir tai, kas lieka neišsakyta.
Parašyti prastą spektaklio recenziją labai lengva, kiekvienas turėtų pamėginti.
mums tai scenoje trūksta spalvų
„Gal kad aš nemoku meilės vilionių, o gal kad mano amžius jau leidžiasi į slėnį“ – kokios kvailos mums, žiūrintiems iš šono ir žinantiems tiek visas istorijos puses, tiek pabaigą, atrodo šios savimi nepasitikinčio Otelo dvejonės. Matyt, tragedija todėl nepraranda ir turbūt niekada nepraras savo aktualumo, nes, be kitų dalykų, primena, kad greičiausiai kiekvienas žmogus bet kuriuo duotuoju momentu yra daug labiau mylimas, negu pats galvoja.
Apie džiaugsmą veikti, energijos pliūpsnius ir suaugusius žmones.
Publikos vakarais Menų spaustuvė pilna „gražių žmonių“. Gerai, net jei jie atėjo tik pasižiūrėti kostiumų. Kartu jie dar gauna spektaklį. Spektaklį, kuriam kaip reta tinka žodis magic.
Po rugsėjo mėnesio užkištų salių Kaune, koncetų Vilniuje, Klaipėdoje ir Birštone, spalio mėnesio turo Ispanijoje, spektaklis Atvirų akių panoramos paskutinįkart sugrįžta į Lietuvą.
Tai, kad vaizdai trukdo matyti, veikiausiai sugalvojo kinestetikas. Jam – taip, kitiems – mes turbūt esame per daug negailestingi vaizdams.
Į Cezario Graužinio spektaklį „Nutolę toliai“ ėjome ramiai, nepuoselėdami didelių vilčių. Tikrai ne dėl paties režisieriaus darbų, su kuriais nelabai buvome susipažinę, o dėl vis didėjančio nusivylimo šiuolaikiniu teatru, kuris uoliai stengiasi visais įmanomais ir neįmanomais būdais šokiruoti. Bandoma žūtbūt sukurti kažką įmantresnio, keistesnio nei kiti, kas dažnai tiesiog neatrodo organiškai. Žiūrovas yra laikomas atpirkimo ožiu, kurį galima apipilt šiukšlėm, apibart ar nurašyt, kaip visišką nevykėlį.
Suomijos sostinėje švedakalbiame Viirus teatre krūva lietuvių stato spektaklį, vaidinamą anglų kalba. Globalizacija – be abejo. Galima galvą guldyti, kad anglų kalba pasirinktina neatsitiktinai, o visiškai ne tam, kad atvažiavę lietuviai suprastų. Spektaklis vadinasi End it like B*ck***, režisierius Cezaris Graužinis, dailininkas Vytautas Narbutas, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, vaidina Dick Idman.
Nesitikėjome tokio susidomėjimo teatru iš mūsų skaitytojų…
Skelbiame rašinelio konkurso laureatus.
Gaila, kad prizininką galime išrinkti tik vieną.
Šiandien Menų spaustuvėje įvyko spektaklio Antigonė premjera.
Bet nepergyvenkite, jį dar kartos spalio 9 ir 19 dienomis.
Į šeštadieninį seansą Tiketa net pasiūlė pralošti mūsų eterio skaitytojams du kvietimus.
Loading ...
