„The Road“ žino ir matė dauguma. „Stake Land“ tuo pasigirti negali. Bet jis, be jokių pagyrų, yra toks filmas, kokiu norėjo būti bet kuris kitas, pasakojantis apie postapokaliptinį pasaulį ir po jį klaidžiojančius keliautojus. Įskaitant ir tą patį „The Road“, žiūrovą nugramzdinusį ašarų upėse. Vyniok toliau →
Vienetas – išskirtinis balas. Tai tarsi tobulas blogis. Tačiau, kitaip nei sakoma, tobulybės egzistuoja ne tik svajonėse – vieną iš jų teko visai neseniai pamatyti. „Drakonų kova: Evoliucija“ – ji vadinasi. Patikėkit, kai kalbu apie tobulą blogį, kalbu apie tobulą blogį – šiame filme nieko, nieko nebuvo galima padaryti blogiau, nei padarė jo kūrėjai. Vyniok toliau →
Senokai teko matyti gerą mindfuck’ą. Nors dabar jau nebegaliu taip sakyti – vieną mačiau visai neseniai. Į 2004 metais išleistą Mašinistą dėmesį atkreipiau dėl išgirtojo Christian Bale. Bandydamas įsikūnyti į savo personažą jis tiesiog neįtikėtinai sukūdo. Vyniok toliau →
Kankiniai – nestandartinis siaubo filmas. Tai – ypatingai žiauriu laikomas prancūzų šokeris, sulaukęs gausybės prieštaringų reakcijų. Vieni šlovino, vertino peržengtas ribas, kiti keikė už pretenzingumą, šlykščius vaizdus ir beprasmybę. Vyniok toliau →
Didesnioji dalis mano pažįstamų naujojo Konano nežiūrėjo. O tie, kurie žiūrėjo, lygino jį su senesniuoju. Atseit ten tai šedevras – tikresnis, geresnis, dar ir su Švarcu. Senas, geras, matai. Panašiai atsiliepė ir nemažai kritikų. Vyniok toliau →
Yra tokia freeware kompiuterinė programa „Blender“, skirta 3D grafikai realizuoti animaciniuose filmuose, video žaidimuose, ar filmų spec. efektuose. Jos kūrėjai ir prižiūrėtojai, olandų organizacija „The Blender Foundation“, savo produktą reklamuoja paprastai, tačiau žiauriai patraukliai – kartas nuo karto išleisdami trumpametražius animacinius filmus, kuriuose iš geriausios pusės atskleidžiamos šviežiausios „Blender“ naujovės. Ar tai geras sprendimas? Vyniok toliau →
Ką anksčiau pamanydavo dažnas kino mėgėjas, išvydęs ekrane šį gražuolį? Kankinosi: „O, brač, čia gi tas.. tas…nu kaip jį! Kur bjauriausius ir bukiausius galvažudžius ir žarnaleidžius vaidina bojavikuose!” Pavardę prisiminti sugebėdavo tik prisiekę gerbėjai. O dabar – dauguma. Nes Danny Trejo pagaliau gavo, ko nusipelnė, – pagrindinį vaidmenį Roberto Rodriguezo mėsmalėje pavadinimu Machete. Vyniok toliau →
Jimas Sheridanas vėl savo stichijoje. Stichijoje, kuri analizuoja žmones kasdieniškose situacijose. Tokia yra pagrindinė „Brolių“ („Brothers“) žinutė. Reikia pripažinti, kad filmo laukiau labiausiai dėl Natalie Portman. Ją mano akys gavo, tuo tarpu pati juosta paliko dvejopą įspūdį: protas buvo lyg ir pavalgęs, tačiau sotumo nebuvo. Taip, iš kokybės pusės prisikabinti nėra prie ko – galutinis produktas nugludintas pagal visus Holivudo standartus, tačiau nedidelių susipynusių siužetinių linijų, asmeninių dramų perteklius daro filmą ganėtinai sudėtingu.
Kadangi „Jaunatį“ visa kaip reklamavau, net namą įsiūlyt bandžiau, tad visiškai suprantamai galiu save laikyti šio fenomeno fanu. Žinoma, ne tokio lygio, kad nusikabinėti namų sienas plakatais. Ką ten sienas – aš net Stephanie Meyers knygų, pagal kurias filmai pastatyti, neskaitęs. Vienintelis mano rimtas argumentas, privertęs pasėdėti būryje įvairaus amžiaus mergaičių kino salėje – esu matęs pirmąją sagos dalį „Saulėlydis“, kuri pasaulyje sukėlė didžiulį kultą. Į pastarąjį įsigilinti reikia, nes vėliau interneto dykynių pokalbiuose galiu tapti „trečiuoju broliu“. Vyniok toliau →
Aš – žmogus kuklus, į mases išeiti vengiu, todėl, kol „Avataro“ seansuose žmonių tiek, kiek „pramogų sostinėje“ per išpardavimus, tenka apšilinėti žiūrint visokias senienas. Per ilguosius nedarbadienius atsiminiau, kad vos iš mano taikiklio nepabėgo katastrofų žanro „2012“. Su „Stebėtojų lyga“ („Watchmen“) padarytos klaidos nebekartojau. Vyniok toliau →
Keista, bet Marijos žemės gyventojai, pasirodo, mėgsta paprastas ir nesudėtingas romantines komedijas. Keista, nes iki šiol buvo pastebimas polinkis į šlykščiojo siaubo filmus. Buvo, kol „Pagirios Las Vegase“ („The Hangover“) nesugeneravo virš 700 tūkst. litų pajamų, o šiuo metu ją sparčiai vejasi „Bjauri tiesa“ („The Ugly Truth“), dar šią savaitę pretenduojanti perlipti per pusę milijono. Dėl pastarojo stebėtis gal ir nereikėtų: ne dažnai pasireiškiantis režisierius Robertas Luketicas, atsimenant „Legalią blondinę“ („Legally Blonde“) ar „Ne anytą, o monstrą“ („Monster-in-Law“), tokius filmus drąsiai gali vadinti savo specializacija. Visi jie, bent jau už Atlanto, susižėrė solidžius pelnus. Pagrindiniais aktorių kolektyvo smuikais groja Katherine Heigl ir Gerardas Butleris. Vyniok toliau →
Man liūdna, ponios ir ponai. Po 11 metų aukštumoje krizė atkeliavo ir į, mano subjektyvia nuomone, geriausią pasaulyje popsinės animacijos studijos „Pixar“ kiemą. Aišku, „krizė“ šiuo atveju taikoma ties įdėjų punktu. Kodėl? Atsakymas paprastas: naujasis animacinis filmas „Aukštyn“ nedžiugina, neturi jokio kabliuko, kuris priverstų norėti pakartotinio seanso, istorija pernelyg paprasta, neparodanti kūrėjų pastangų pasinerti į fantazijos pievas. Būtent pastarasis punktas liūdina labiausiai, kadangi abu filmo režisieriai, Pete Docteris ir Bobas Petersonas, dalyvavo daugelio ankstesnių „Pixar“ animacinių filmų („WALL·E“, „Monstrų Biuro“, „Ratų“ ir t.t.) kūrime. Vyniok toliau →
Naujojo Orleano chebrytė „Deltree“ sugalvojo projektą, kurį pradėjo savo mieste. Jo tikslas – užduoti tą patį klausimą 50-čiai įvairaus amžiaus, rasės, lyties žmonių, filmuojant visą procesą nuo jų užkalbinimo iki atsisveikinimo. Ne, tai visai nepanašu į Juro Jankevičiaus „Klausimėlį“. Rezultatas pranoko lūkesčius, todėl tą patį veiksmą, pasitelkę į pagalbą Niujorke ir San Franciske įvairiausias idėjas realizuojantį „Crush & Lovely“ kolektyvą, jie atliko ir „Big Apple“ mieste, vėliau persikėlė į Londoną.
Loading ...
